Pavasaris rudenį

Jūratė Visockaitė 2021-11-20 literaturairmenas.lt
Scena iš spektaklio „Portalas“, aktorius Marius Repšys, režisierius Mantas Jančiauskas (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021). Dainiaus Putino nuotrauka
Scena iš spektaklio „Portalas“, aktorius Marius Repšys, režisierius Mantas Jančiauskas (OKT / Vilniaus miesto teatras, 2021). Dainiaus Putino nuotrauka

aA

Po smarkaus futuristinių spektaklių šuoro, po mauro Otelo ir dėdės Vanios perturbacijų, mažulytis spektakliukas bereikšmiu pavadinimu „Portalas“ (spalio 23 d.) žadėjo praskleisti nemalonią situaciją, kurioje dabar atsidūrė Vilniaus miesto teatras Ašmenos gatvėje. Ir nieko daugiau. Mūsų OK Didysis iškeliavo į LNDT, dabar OKT arba staigiai žlugs, arba neilgai chaotiškai pagyvens! O gal pasirodys ne iš kelmo spirtas - šiaip ar taip, buvo sukurta vieta su aura, o ji taip lengvai neišsipusto. (Šitoji skurdi repeticijų salytė tapo narsiu meno bastionu - taigi pasitvirtina aksioma, kad tam tikros ribos ir priespauda stimuliuoja kūrybines galias. Hm, išties labiau nei, pavyzdžiui, Gedimino pr. 22 istorinė interjerinė prabanga...)

Birutės Kapustinskaitės tekstai scenai („Terapijos“) išsiskiria iš kolegų vyrų parašytųjų tuo, kad juose ir trupei, ir publikai tarsi savaime, tarsi iš nieko atsiranda daugiau erdvės - rašančioji neapsimeta svarbesne, nei yra, nesugalvoja to, ko iš tiesų negalvoja, neserga verbalinio nelaikymo liga. „Portale“ pamažu krutantis vyrukas Audrius (akt. Marius Repšys) yra toks statistinis, techninius mokslus pakrimtęs, vegetuojantis, atleistas iš darbo ir dėl to sutrikęs personažas. Jis neapsunkina savęs gyvenimo prasmės ieškojimais, tačiau jo nesudėtingą egzistenciją išlaiko jausmai sergančiai mamai ir besilaukiančiai žmonai. Atsitikus bėdai atsakymų jis ieško viename internetiniame portale vyrams - atstumtiems, susigraužusiems ir iš viso... Žaidimų portalo vyrukai-avatarai pakirstom kojom susėda į anoniminį psichoterapinį ratą (vaizdas Kristijono Dirsės) ir pasitenkina bent iš dalies.

Labai apsidžiaugiu, kad nėra „antro veiksmo“, demaskavimo ir nuteisimo, anonse žadėto radikalėjimo, tiksliau, kad dramaturgė ir režisierius Mantas Jančiauskas nevaro mums publicistikos, totalinės dabartinio teatro ligos - nepateikia to tiesiog flomasteriais apvedžioto socialinio visuomenės paveikslo. Yra taip, kaip yra. Mes, žiūrovai, atsisėdame prie gyvų gyviausio ekrano: kairėje pusėje, lovoje, guli kalbą praradusi poinsultinė Audriaus motina (akt. Eglė Gabrėnaitė; kaip puiku stebėti skirtingas kartas); centre ir dešinėje - Audrius ir jo ne vieną, o kelis gyvenimo išmatavimus suvokianti žmona (akt. Adelė Šuminskaitė). Visi nuosaikiai, nešūkaudami, netgi su pauzėmis bendrauja. Hm, prieštvaninis psichologinis teatras? O, taip! Jį gerai „atmuša“ toji išmanaus portalo projekcija ir kaip pirmykštis žaltys gundantis užkadrinis balsas (akt. Matas Dirginčius).

O M. Repšio nepretenzingas vaidmuo užpildo ašt­riai jaučiamą šiuolaikinio herojaus stoką.

/ / /

Lenkų choreografas Krzysztofas Pastoras, išeidamas iš LNOBT baleto vadovo pareigų ir užleisdamas vietą savo mokiniui Martynui Rimeikiui, finaliniu reveransu (spalio 29 d.) pasirinko Arnoldo Schoenbergo „Pragiedrėjusią naktį“ (1899) - kompozitorius ją parašė būdamas 25-erių, taigi išgyvendamas jauno vyro verteriškas kančias. K. Pastoro ir scenografijos maestro Adomo Jacovskio sceniniame paveiksle šios kančios nebejaunos, konkretus meilės trikampis išnyksta, siužetas tampa abstraktus, linijos liejasi iš klasikinio baleto. Didžiausia drama yra subrendusi, estetinė - sutvarstytas paukščio sparnas palubėje ir jam atliepiantys išskėsti šokėjų rankų pirštai apačioje. Pragied­rėjusi, bet vis dėlto naktis.

Antroje baletinio diptiko dalyje ima siautėti Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“ (1913), kuris, žinia, prikelia iš mirusiųjų. Dirigento Ričardo Šumilos kaip tankus miškas susodintas ir suderintas galingam ošimui orkestras susilieja su M. Rimeikio trupe - sakyčiau, tai svarbiausias šio spektaklio pasiekimas, kai nesuvoki, kas iš ko išeina, kas yra pirmesnis. Judesys ir garsas prasideda nuo pirmų taktų, pirmų žingsnių, rankų pakėlimų ir po pusvalandžio drauge akimirksniu baigiasi, palikdami jausmą, kad prisilietei prie šventos natūros.

M. Rimeikis ir scenografas Marijus Jacovskis (vertikaliai nuleisti pagaliai ir horizontaliai baltuojančios liuminescencinės lempos) nesilaiko šio garsaus kūrinio kanonų. Etnografija nei erotika neryškinama (kaip kitose pasaulio scenose); Elvita Brazdylytė šokėjus aprengia šiuolaikinio miestiško jaunimo kostiumais - jaunimas susispiečia ant kubų ir stebi nušokusią atskalūnę; skirsniai nėra svarbūs.

Manau, pagoniškas I. Stravinskio kūrinys leidžia viską. Galima naują pasaulį pradėti vis nuo tos pačios pradžios, galima ir nuo šiandienos, ir nuo rytojaus, kuriame pagonybe grasina dirbtinis protas ir automatai.

Iš 3735 / 19 žurnalo (2021-11-05)

Komentarai
  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma iš ministerijos į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.

  • Trys vaizdai iš Baltijos vizualinio teatro vitrinos

    Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.

  • Gėlės ir žmonės: „Quanta“ ir „Requiem“

    „Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.

  • Protarpinio badavimo kultūra

    Lietuvoje festivalis gali sau leisti geriausiu atveju vieno gero kūrėjo darbą, aplipindamas jo orbitą nereikšmingais miniatiūriniais palydovais, sukuriančiais festivalio iliuziją. Ką dažnas ir daro.

  • Tulūzos bienalė ir tautų savivertė

    Lietuvos sezono Prancūzijoje kontekste svarbiausia yra tai, kad į kiekvieną kelionę turime vykti pakeltomis galvomis ir prisiminti bei parodyti, kad tai nėra recipientų žygis pas donorus.

  • Kad gyvenimas būtų tiesiog gyvenimas

    Jei kariaujančios šalies menininkams natūraliai kyla klausimai, kaip, kam ir kodėl kurti, tai tokios kūrybos vertintojai atsiduria dar keblesnėje padėtyje: kaip tokį meną analizuoti?