Šįmet dviejuose spektakliuose prisimenamas Virgilijaus Noreikos fenomenas. Chrestomatinę tenoro, o tiksliau, Algimanto Baltakio ir Algimanto Bražinsko „Ugnelę“ traukia „Miškinio“ veikėjas, iliustruodamas tarybinį radiją, o spektaklyje „Atrask mane“ skamba jo paties balsas. Andainykštė TV pageidavimų koncertų emblema šiandien pateikiama įvairiais kontekstais, ir net prieštaraujančiais vienas kitam, bet abu, nori nenori, kliudo praeities nervą.
***
Tą pat dieną ir valandą, kai vienoje Vilniaus scenų Valentino Masalskio kuriamas Austrijos žydas Robertas Šusteris dėjo į šipulius visą Austrijos dabartinę politiką, ją darančius politikus bei nieko nedarančius gyventojus, kitame teatre Sigitos Mikalauskaitės vaidinama etninė lietuvė Baltaūsienė plūdo šiandienos lietuvius. Už nepakantumą vienas kitam ir ėdimą, už piktumą ir dabartines jaunimo madas, už pyrsingus, mobiliuosius ir t.t. Jei pati turėtų bent lašą saviironijos (tiksliau, spektaklio režisierius Rolandas Kazlas), tai būtų gimęs idealus Šusterio lietuviškas variantas (nes Krystiano Lupos spektaklyje saviironijos yra). Bet iki to aštraus žvilgsnio savęspi scenos lietuviams dar reikia priaugti. Net jei koliojami lietuviai, vistiek salė solidarizuojasi su Baltaūsiene - tai anys, mes kitokie.
Moteriškės pamokslas spektaklyje „Atrask mane“ visgi plaukia iš paties kūrėjo gelmių. Taip, kaip greta spektaklio premjeros dienraštyje pasirodęs interviu, sulaukęs stulbinamai daug skaitytojų ir komentarų (vėliau, pakeitus interneto puslapio formatą, jų nebeliko): tai tik patvirtina, kad Rolandas Kazlas jau yra užsitarnavęs pamokslininko statusą, ir nelabai svarbu, ką pasakys, viskas eis „į tašką“. Tą, kurį ir nori skaitantysis atrasti. Taip jis atranda save.
Bet režisierius net pats, regis, nesuprato, ką sukūrė, nes ir pavadino reginį nauju žanru - „lietuviškas galvosūkis“. Jame pinasi įvairios linijos iš įvairių kūrinių, bet įdomiausia, kai jos susitinka netaisyklingai, kiek nerišliai, kai negrindžiamos ir nesiejamos moralu (ne vien žodiniu, jo čia yra visokio), o tampa realaus gyvenimo atspindžiais, kuriame nebūtinai visi susikibę rankutėmis ir loginėmis pasekmėmis. Sukurta labai įdomių tipažų - ir čia nelabai suprantu, kaip „kryžių“ komisija pražiopsojo Arnoldo Jalianiausko sukurtą kaimietį Baužą, gal jį užgožė homofobinės spektaklio mintys? Aktorius pristato apibendrintą, o drauge iš itin konkrečių, charakteringų gestų, tarsenos nuaustą socialinį tipą: kaimietis prisitaikėlis, visada žinantis, kur yra teisybė, net kovotojas „rezistentas“, kuris, perbėgęs iš vienos kariuomenės kiton bando nelygiuoti - „ir kreiva priešo linija!“. Įdomus Baužos santykis su kitu, neva tikru kovotoju, mušusiu lenkus. Draugystės nėra, yra derinimasis. O dar išdygsta ir išeivis-pareivis - štai ir visa Lietuvos schema. Jie nesusišneka ne vien siužete, o tarsi nesiklijuoja kaip skirtingų stilių aktoriai, kaip siužeto linijos, bet tai spektaklyje yra įdomiausia, nes čia dvelkteli konstatuojančiu gyvenimą fragmentu be ironijos ar smerkimo, be nuorodų žiūrovui, kaip žiūrėti (o Kazlas tokias prizmes labai mėgsta), - ir ta rami nuostata yra netyčinė spektaklio stiprybė. Nes vėliau vistiek įsileidžiama į visokius ironiškuosius „fuck you“ dabarties miesto kultūrai ir kitą sceninio turgaus estetiką.
Įdomu net stilistinės sandūros: greta pabrėžtino realizmo - keistas siurrealistinis vaizdas su iš kapo iškasta mergaite-lėle (kaip taikliai pastebėjo viena spektaklį nagrinėjusi studentė - „tai, kas liko iš Kanuto Rusecko „Pjovėjos“). Laidotuves lydi linksmi pritikimai. Drauge - išėjusiųjų paieška, vietos archeologija. Tai būtų įdomu, jei ne ritualizuoti ir keistai „suchoreografuoti“ audeklų nešiojimai, tarsi už teatro langų būtų 1970-ieji ir Mataičių etnoharmonizuotas teatras. Bet ir tai būtų įdomu, jei būtų lygiavertė sandūra tarp šiandienos ir ano laiko stilistikos. Deja, tai Kazlo vaikystės metai, o vaikystės jis ilgisi ir jaučia tam laikui sentimentus, o jį liaupsindamas ima smerkti šiandieną. Bet čia iškyla klausimas kaip ir iš Woody Alleno filmo „Vidurnaktis Paryžiuje“: ar sutiktum gyventi su XX a. pradžios menininkais, bet be karšto vandens ir antibiotikų? Todėl Rolando Kazlo nusilenkimai lietuvybei (lyg ji būtų savaiminė kokybė) yra žvelgiant tik pro rožinius nostalgijos akinius su mokyklinės programos dioptrijomis. Pasiūlyčiau nebe programiškai (t.y. nebeskubiai ir tik iš vadovėlio) dar sykį perskaityti ne romantiką Krėvę, o pirmiausia Vaižgantą ir Žemaitę, ir tada pabandyti idealizuoti tai, ko nėra ir nelabai kada buvo. Arba - buvo visada tas pats. „Kartais, nėr ko veikiant, ūmai pašoka pyktis. Pilietis atsimena, kaip dar anais metais kaimyno gyvulys buvo jam žalos pridaręs - visą pūdymą išknaisiojęs. Jau daug kartų dėl to bartasi rietasi. Tik kodėl gi dar kartą neatsibarus? Ir eina Pilietis į Pilietį nebaigiamųjų rokundų vestų.“ (Vaižgantas, Pragiedruliai, Vilnius, 1969, p. 42)
Nostalgija yra akidangčiai, leidžiantys sutelkti žvilgsnį į gražų vaikystės rytą, anuomet perskaitytą Šimkaus eilėraštį, plotelį žemės prie namo ir ramybę, „atjungiant“ visas kitas tą laiką lydėjusias realijas - nuo paprasčiausios nelaisvės ir bet kokių draudimų iki elementariausios visa ko stokos. Akimirkos romantika ir visa ko atsižadėjimas andainykščio dvasingumo vardan (iš tiesų - kokio dvasingumo?) būtent ir reiškia visko kitko nematymą.
Rėksmingu finalu „Atrask mane“ kūrėjas galutinai atsižada galvosūkio, spektaklį paversdamas klipiniu senamadišku pageidavimų koncertu, kur 1976-ųjų Virgilijaus Noreikos balsas greta senojo kaimo veidų fotografijų ima skambėti isteriškai ir rėkia apie tai, apie ką maestro visai nedainavo. (Benjamino Gorbulskio ir Violetos Palčinskaitės lengvajai estradai sukurta negilių prasmių daina buvo geras būdas užsidirbti honorarą, o kompozitorius abiem dalykams - dainoms ir honorarams už jas - turėjo ypatingą talentą.) Bet kadangi tokie koncertai beprotiškai populiarūs, publikos šiam taip pat nestigs. Juk kiekvienas nori pakeikti kitą savo pranašumais. Svarbu nesigilinti.
***
Už lango ne 1970-ieji, net ne devintas dešimtmetis, o „cezariaus grupė“, kaip patys prisistato, savo spektakliu „Tamošius Bekepuris“ sako Rolandui Kazlui: tu ne vienas. Jie imasi Kazio Binkio poemos lyg etaloninės smetonlaikio Lietuvos iliustracijos, į kurią tarsi ir žvelgia per kažkokį stikliuką. Bet kokį? Meta žvilgsnį į idealizuotą Lietuvą? Vargu. Veikiau Binkio satyra sutinka ir jų pasišaipymą iš to meto realijų ir iš primityvaus eiliavimo. O gal tai bandymai suvokti prasto humoro genezę? Ir galbūt ši dvasinė archeologija nuves iki Lietuvos identiteto paieškų? Tai suponuotų tauresnius siekius nei tiesiog poemos perskaitymą, nes jei anksčiau su jos skaitymais aktorių keliauta per mokyklas, dabar bandoma imtis augesnės auditorijos ir platesnės scenos.
Tačiau aktoriai visiškai nepasidomi poemos sukūrimo priežastimis - ar bent jau to neišduoda, ir drauge atsiduria keistoje padėtyje dėl auditorijos, kuri šiam kūriniui buvo gana apibrėžta. Kazys Binkis Alijošiaus slapyvardžiu tokią negudrią poemą (nelyginkime su „Utomis“ ir kitais šedevrais) pasiėmė kaip visai kūrybišką - šiandien pasakytume - metodą pratinti beraščius valstiečius skaityti. O ir honoraro klausimas buvęs aktualus, todėl satyrinė poema ištyso; tokie kūriniai buvo rašomi skubiai, net kartais, pasak liudininkų, draugams šalia redakcijos belaukiant honoraro švęsti. Šiandien, kai, anot Baltaūsienės pamokslo, kiekvienas pirštu braukia per mobilų kaip anksčiau per subinę, vargu ar toks beraštystės gydymo metodas reikalingas, o ir pats poetas savo kūrinio vertę suvokė įrašydamas: „Ir per kokį šimtą metų,/ Kai pakilsianti kultūra, / Apturėsią mes sarmatą / Už tokią literatūrą.“
Ką - ir net kokiai auditorijai - siekia parodyti „cezariaus grupė“, su Cezarium Graužinium ar be jo, - dar vienas galvosūkis, išduodantis greičiau pasimetimą ir nenuspėjamus impulsus imtis šios medžiagos. Logiškai ir pagal stilių vaidyba primena ne aktorystę, o liaudišką „nudavimų“ žanrą. Bet net iš jo sąmoningai tyčiojantis, šita teatrinė beraštystė vistiek populiarina būtent to „nudavimo“ agitbrigadinį stilių, kuris šiandien klesti daugelyje primityviosios TV laidų. Taip jis dar labiau populiarinamas. Žiūrovai gali pasijusti spąstuose - išjungę televizorių ir išėję į teatrą jie vėl atsiduria prieš tą patį ekraną. Smetonlaikio pranašumas - dar nebuvo televizijos, kuri neabejotinai būtų buvusi tokia pat: juk radijuje karaliavo Pupų dėdė. Bet, priešingai nei „Nutolę toliai“, šis spektaklis net nepriartėja prie noro revizuoti kitą epochą.
***
Mantas Kvedaravičius nesileidžia vienų namų suviliojamas. Gyvena tarp Jungtinės Karalystės ir Lietuvos bei dar kelių žemių, dalį laiko savo filmams-tyrimams praleidžia karštuose pasaulio taškuose. Po „Barzako“ Čėčėnijos atėjo laikas „Mariupolio“ Ukrainai. Ekstremumai yra ta vieta, kur labiausiai apnuoginami kultūrų ir civilizacijų susidūrimai ir tai labiausiai domina antropologus.
Kvedaravičius ir kuria filmą ne apie konkretų miestą ir jo aktualijas, o apie civilizacijų slinktis ir jų modelius. Pavadinimas išduoda graikų polį, ir čia vis daugiau pasimato Antikos ženklų ir jos paliktų pėdsakų - nuo graikų šokių ir dainų ansamblio muzikos, kultūros namų freskų su argonautais iki kitų užuominų į Europos civilizacijos lopšį. Kol prieinama ir prie - ir visiškai be reikalo - primygtinai rodomo vabaliuko, ropojančio po kažkurios deivės skulptūros krūtinę.
Tą civilizaciją šiandien pakeitė uosto kranų-monstrų šešėliai, metalo lydymo krosnių ir grėsmingų lokomotyvų metropolis. Paradoksai - karo veteranai švenčia gegužės 9-ąją, kuria sunaikino Krupo fabrikus svetur, bet čia ta senoji technologija veikia visa galia, iš jos gyvena uostamiestis ir dalis šalies. Kita pakopa, paslaugų sfera, dar nepakeitė industrijos, ji menka, namudinė, ir batai pakalami ateljė, kurioje kabo keistai užsilikęs Brežnevo portretas. Kvedaravičius susitelkia ne tiek į karą, kiek į paskirų žmonių, šeimų gyvenimą. Šis gražesnis, miegantis kūdikis cituoja Renesanso paveikslą, vestuvės šokamos pagal keistą kusturicišką vaizdą ir dainą, o teismo nuosprendžiai už nesužvejotas žuvis atkartoja „Leviatano“ teisėsaugos nuobodybę ir absurdą.
Iš tiesų režisierius naudoja Antikos teatro principą: karas, kaip ir dera graikų teatrui, yra už kadro, „scenoje“ sprogsta tik viena paskira ir atrodanti nepavojinga bomba. Bet pagrindiniai šitos barbarų avantiūros prieš civilizaciją herojai taip pat yra užkulisiuose. Scenoje yra tik choras, demos, kurio atskirus veidus mes matome. Į juos kreipiamasi dėl karo, jis liudijamas net pirmąja fraze, tramvajų dispečerės skirta vairuotojoms - „Mergaitės, šiandien žadėjo nebombarduoti“. Regime ir tikrą graikų agorą, kai gegužės 9-osios proga veteranai - buvę herojai ir autoritetai - ginčijasi su paprastais miestelėnais ir netikėtai jiems (mums) pasako savo poziciją: tada kariavau už Ukrainą ir dabar kariausiu. Kvedaravičius panaikina klišę „Didžiojo Tėvynės karo ordinas = proputinistas“, o ginčai vis dėlto yra be muštynių ir korektiški, kad ir aštrūs. Režisierius aidžia ženklais ir stereotipais.
Zoologijos sodas karo metu - taip pat iš kinematografo klišių serijos. Iš istorinių faktų apie Berlyno, Belgrado zoologijos sodus, ir iš Kusturicos „Undergroundo“. Kaip retorinis klaustukas apie žmogaus kilmę ir abejotiną evoliuciją. Ir nors kartais paklydinėjama su kadrų atranka ir jų struktūravimu, Mantas Kvedaravičius sukuria protingą kultūrinį „Undergroundą“, kuriame visos pusės yra civilizacinių konfliktų aukos, atvykstantys-išvykstantys desantai. „Eto den pobedy“, traukia Leščenko seną sovietinį šlagerį (taip, jis buvo TV šlageris), kariai išvyksta, ir nesuprasi, kas ką nugalėjo. „Tikriausiai graikai: mirusiųjų tiek lauke palikt galėjo tiktai graikai“, per Brodskį rašė Odisėjas Telemachui.
***
Mes jau pasidavę, nuolankūs, okupuoti - tik kitos, tų graikų palikuonių pusės. „Kultūros baruose“ spausdinamas kalbininko Artūro Judženčio ir filosofo Laisvūno Šopausko straipsnis prasideda pavyzdžiu iš vasario, kai kultūros leidininių redaktoriai protestavo prie Kudirkos paminklo. Šiandien redaktoriai skundžiasi Seimui ir Prezidentei jau gavę finansavimą. (Apskritai per visą Nepriklausomybės laikotarpį sunkiai pamenu kitą tų pačių leidinių redaktorių raiškos formą.) Bet straipsnio autoriai logiškai pereina prie visos kultūros ir mokslo reikalų ir įvardina tokios kultūrininkų laikysenos kilmę: „dar sovietmečiu įskiepyta nepilietiška kultūrininkų laikysena ir apolitiškumas. <...> iš(si)ugdytas įprotis kurti abstrakčią „kultūrą“, nekeliant sau klausimų, kam ji reikalinga, kokia ji turėtų būti ir kam privalo tarnauti, leido jiems greitai nusišalinti nuo valstybės kūrimo praktikos. Būtent sovietmečiu išugdytas politinis „neutralumas“, antrąja prigimtimi virtęs pomėgis nuo egzistencinių Lietuvos visuomenės ir valstybės problemų užsidaryti savo purenamame „kultūros“ darželyje yra šių dienų kultūrininkams būdingi bruožai.“
Tai jau mikrochirurgiškas tikslumas. Bet pagrečiui ima klijuotis ir kita tendencija, priskirtina sąmokslų teorijoms ir dvelkianti beveik masonais: „Turbūt taip ir turi būti, nes būtent toks Didžiojo Projekto architektų sumanymas“. Štai tada į sceną žengia graikų demokratijos palikuonys: „liberalus federacinės Europos projektas nei tautoms, nei jų sukurtoms tautinėms valstybėms vietos nenumato. Priešingai, stipri tautinė valstybė yra viena iš pagrindinių kliūčių, trukdančių šį projektą įgyvendinti. Kaip tik todėl siekiama ją susilpninti, slopinant tautinius ir patriotinius jausmus, ištrinant kultūrų savitumą. <...> Tautinės kultūros ir ją ugdančio mokslo nebereikia.“
Taip grįžtame prie to paties pačių autorių įvardinto kultūrininkų pomėgio abstrakčiam mąstymui ir pasyviai laikysenai. O tiksliau, grįžtame prie pirmųjų politinės ekonomikos (ar, tiksliau, ekonominės politikos) vadovėlio puslapių, kuriame vardijami skirtumai tarp kapitalistinės demokratijos ir socialistinės diktatūros. Bet jei būtų skaitoma toliau, tikėtina, būtų suvokta, kad santvarka nėra abstrakti, kiekvienoje esama begalės atmainų ir savų diktatūrų, ir vienas demokratijos „porūšis“ gali būti liberalus, kitas - neoliberalus, trečias - socialdemokratinis ir t.t. Viską įvardinti tik „liberaliu federacinės Europos projektu“ yra loginė klaida vien jau todėl, kad „projektas“ ir reiškia tik „sumanymą“, kurio įgyvendinimas priklauso nuo įgyvendintojų. Toks paslaptingus masonų simbolius įmatantis žiūros kampas reiškia nuolankų susitaikymą su projektu, kuris net nesibaigė, nes jis vyksta ir yra bandomas kasdien (konservatyvioji Merkel tikrai nenumatė tokios migrantų bangos). Tautinės valstybės - nes sienos tebėra tos pačios - jį testuoja įvairiai, vieną jo dalį atmesdamos, kitą priimdamos. Jei mes to nedarome, tai nereiškia, kad mes nedarome. Nes švedai viešųjų pirkimo reikalavimus kultūrai atmeta, o mes nuolankiai priimame (apie šio absurdo viršūnes žr. čia). Britai savo išėjimus svarsto vertindami salos galimybes, ispanai ginčijasi rūkydami baruose prieš koridą, o pati Europos širdis Briuselyje yra padalyta į dvi absoliučiai tautines - flamų ir prancūzų - vyriausybes su jų ministerijomis.
Mieliau patikėčiau, kad autoriai tai parašė kaip retorinę priemonę vėliau įrodyti būtinybę imtis svarbesnių darbų nei tūnoti dramblio kaulo bokštuose, ir pagaliau remti prie sienos valdininkus, kuriems, kaip teisingai pasakyta, „Savo nuomonės, požiūrio (ne vien į kultūrą) ne tik nereikia, bet ir nepatartina turėti, o juo labiau reikšti.“ Tačiau tas Didžiojo Projekto architektų įvaizdis signalizuoja norą ne atidžiau nagrinėti esamas problemas, - o jas tada reikėtų smulkinti ir atskirti vieną nuo kitos, - bet šliejasi prie pseudotautinių norų iš esmės revizuoti pasirinktą kelią jį tiesiog paneigiant. Ar, geriausiu atveju, išduoda neviltį ir nusišalinimą nuo bet kokių sprendimų, nes „nieko nepadarysi“. Bet, atsitvėrus nuo interneto, išmetus mobilų ir ID kortelę, beliktų įsiremti į sienos kampelį ir tyliai inkšti „Atrask mane“. Užtat tėvynėje, kuri visa yra mano.
