Viktorija Ivanova
„все (будет) хорошо"
nežinomo Karaliaučiaus gatvės meno autoriaus minties interpretacija
Kasmet rugpjūčio ir rugsėjo sandūroje Inteligentiškas valkata jaučia prasidedant keistą nervingumą: paknopstom skubi kažkam ruoštis. Sapnuose vis dažniau pasirodanti Ramunė Marcinkevičiūtė signalizuoja apie artėjantį rugsėjį, net jei tai nebe pirmi metai, kai rugsėjo pirmoji negresia. Ir vis tiek kasmet stebina pirmas sniegas ir pirmas laipsnis virš nulio. Pirmi geltonijantys medžių lapai ir pirmas griaustinis. Gal dėl to tas Donelaitis su savo metais vis greta. Ne vien Kazlo balsu iš kompakto ar iš „Lėlės" scenos, kur scenoje spektaklio statymo darbų vargai virsta poezija. Kur Kazlas režisuoja aktorius ir patį save, iš šono vis padailinamas Keršulytės.
Donelaičio aidai šiemet įamžinti ir Arturo Valiaugos „Ilgesio žemėje", kur iš fotografo akimis matytos Mažosios Lietuvos žvelgia abejingumu ir švelnia nuostaba perlieti veidai, sumišusios, bet nustojusios stebėtis akys. Keturkalbis Donelaičio „Metų" ir fotografijų serijos rinkinys „Ilgesio žemė" - tai šiandieninė Donelaičio tekstų vizualizacija interpretaciniuose Valiaugos vaizduose. Nuotraukos išrašytos raudonumą menančia pilkuma, virstančia nuovargio elegija, sumišusia su švelniu štukavojimu. Žavus tas vizualinis Valiaugos monologas ne tik per subjektyvų objektyvą, bet ir per Donelaičio pozityvą: Tau, žmogau! Miels dievs daugių daugiaus dovanojo, / O tu dar niurni, kad, kartais alkaną dieną / Ar skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai?
Atviriausia dangui bažnyčia Romintoje ir pavargusios riboti tvoros. Nutylėtos ir nepapasakotos istorijos, pakiemiais vaikų šnabždamos paausin. Personažai nepozuoja, jie paprasčiausiai sutinka. Svetį. Fotografuotis. Nuolatinis gyvenimas lengvai apleistoj teritorijoj: visų veidai stoiškai priima šiandienos realybę. Ir net su savotišku dzen-nuolankiu optimizmu. Ale ką galim veikt? Pakol šime krutame sviete, / Turim jau visaip, kaip taiko dievs, pasikakint. / Juk ne vis reik vargt, ir tokios randasi dienos,/ Kad, prisivargę daug, širdingai vėl pasidžiaugiam.
Vos rugpjūčiui ėmus signalizuoti apie artėjantį rudenį, laikas atsisakė vasaros režimo ir paknopstom, it nuo nuokalnės, ėmė leistis į intensyvių rudens festivalių ir kitų gėrybių derliaus laukus. Inteligentiškas valkata, skaudančia širdim išlipęs iš hamako, turėjo ieškotis kokių nors batų, su kuriais trauktų į šventinį žygį po festivalius.
***
... Ir traumos: koks piktas pokštas - atsinaujinusi trauma, pasirodymo dar nepristačius „Naujojo cirko savaitgalio" metu. Būtent tokios gandų salvės (nes vėliau pasirodė - trauma, bet ne kojos) buvo girdėti iš Lietuvoje palikto verkiančio vaiko.
Aštuntasis „Naujojo cirko savaitgalis" - su kuriuo Inteligentiškam valkatai šiemet susidurti teko labai minimaliai - dar vis naujas reiškinys Lietuvoje, dar vis mažametis teatro scenoje ir verkiantis festivalio afišose. O štai dešimtosios „Sirenos" - jau fluorescencinė klasika. Skirtingai nei jaunatviškas ir pankuoti linkęs dešimtasis Estijos teatrų festivalis „DRAAMA", vykstantis rugsėjo pradžioje vasara alsuojančiame Tartu. Būtent pastarasis įvykis kas antrus metus tampa priežastimi nepamatyti naujojo cirko apraiškų Lietuvoje. Šiemet raudonieji festivalio baldai, išdėlioti visame Tartu mieste, vėl tapo garsesniais šaukliais už begarsę apsiašarojusio vaiko raudą.
Inteligentiškas valkata, bevartydamas Estijos teatro sąjungos išleistą knygą anglų kalba apie Estijos teatrą, darsyk atrado, jog apžvelgiant istorinį Estijos teatro formavimosi kontekstą iki ir po Nepriklausomybės - „the present state of Estonian arts, including the theatre, is highly promising[1]". Turint omenyje matytus Estijos teatrų festivalio „DRAAMA" kontekstus, bent jau Inteligentiško valkatos akyse, pažadas - tęsi(a)mas.
Rugsėjo pirmąją dekadą Tartu miestas savaitgaliais jau ūžia nuo studentų užpildytų gatvių, tačiau pastarieji erdvę dalijasi su šiųmetiniu festivalio šūkiu „Erdvės magija". Pagrindinė miesto alėja tampa erdve magiškoms erdvėms atsirasti: 2013 m. festivalio kuratorė scenografė Iir Hermeliin ir dar 26 skirtingi estų menininkai pristatė autorines savo erdvių koncepcijas, transformuodami jūrinių konteinerių vidų į skirtingiausias įtraukiančias, nustebinančias, šokiruojančios ar išspjaunančias lauk erdves ir atmosferas. Inteligentiškas valkata, pradėjęs šiųmetį susitikimą su Tartu, nutarė būtent toje pėsčiųjų alėjoje panirti į dailininkų siūlomą magiją. Ir festivalio pristatyme deklaruotos kalbos, kad erdvės magija nereiškia iliuzinės scenografijos, kuri yra sukuriama apgauti akiai - tai veikiau savarankiškas makropasaulis su savo paties taisyklėmis. Tai iškrypusios realybės valdoma erdvė, kur viskas gali įvykti ir kur fizikos taisyklės ne visuomet galioja - nebuvo laužtos iš piršto. Trumpa introdukcija į erdvės magijos koncepciją: priminti, kad erdvę kuria ir kvapas. Ir šaltis ar šiluma. Ir (ne)galimybė ją suvokti vienam, o (ne) prievolė dalintis su kitais žiūrovais.
***
„No54" ženklu pažymėtas, Marco Ferreri filmo „Didysis rijimas" (La Grande Bouffe,1973) įkvėptas spektaklis - tai neatpažįstamas (po „Am I alive now" spektaklio, matyto prieš porą metų tame pačiame festivalyje) režisierius Lauris Lagle ir neatpažįstamas (po R.A.A.A.M. spektaklio „Dykynė") aktorius Margusas Prangelis. Laurio Lagle spektaklyje „Didysis rijimas" teoriškai amžinybę turėjęs trukti monologas apie mus supančias bakterijas ir jų dauginimąsi, sakomas paprasčiausiai pjaustant daržoves (o turėkime omenyje, kad monologas - estų kalba; suprasti - tik skaitant šviesos greičiu tablo vienas kitą keičiantį anglišką vertimo tekstą) - net nesuvokiamai... sukrėtė. Aktorystę baigusio, o už šį spektaklį geriausios režisūros apdovanojimui nominuoto režisieriaus spektaklis - dar vienas teatro „No99" produktas, kurio dėka kai kurie greta rodomi spektakliai akivaizdžiai tampa priskirtini nebent pusfabrikačių kategorijai.
Tai sterilioje erdvėje permatomų plastikinių užuolaidų sufasuotas gyvenimo džiaugsmo, egzistencinių klausimų, mirties agonijos - nekantrumo ir baimės sintezės, noro būti ir daugintis, suvokti savo didybę ir visa ko menkumą, persisotinimo savimi ir maistu, savęs ir visa ko troškulio troškinys. Patiekiamas estetiškai, pasotinantis, tačiau priverčiantis dar norėti. Gurmaniška poros valandų šventė - tai ne vien apokaliptinėmis spalvomis paišoma egzistencinė drama ir komiška vakarienė, tragiška paskutinė vakarienė ir absurdiško komizmo bei buities absurdo prisodrintas patiekalas, bet ir akimirkos džiaugsmo apoteozė. Švelniai laiko aptrintoje atmintyje vis dar pulsuoja drąsi, šelmiška ir tuo pačiu aštri režisieriaus Laurio Lagle žmogaus dekonstrukcija: nuo primityvių troškimų iki žmogiško troškulio; nuo žmogiško alkio iki nežmoniško persisotinimo; nuo džiaugsmo gyventi iki baimės mirti ir nuo troškimo mirti iki baimės gyventi. Akimirkos alkis ir persisotinimas akimirka tolygus gyvenimo alkiui ir persisotinimui gyvenimu. Ir kas daugiau, jei ne pats - inertiškai išsimarinavęs, isteriškai išsitepęs prieskoniais ir aistringos bejėgystės apimtas - save patieksi.
***
Tačiau, kaip drįsta, - juokais sau pagalvojo Inteligentiškas valkata, - jaunas estų režisierius kalbėti apie mirtį? Juk, pasak vieno niurnančio lietuvių gyvenimo ir mirties bei teatro visame tame eksperto, „Apie mirtį geriau išvis patylėti, juolab kai esi jaunas [...]. Kitaip ir gaunasi ne mirtis, o kažkoks gyvenimas, būsenos ir t.t. Žodžiu, plepalai..." Neplepėkite, jaunieji, apie mirtį, ką jūs išmanot ne vien apie ją, bet ir apie gyvenimą?
Jūsų gyvenimas - tai tūkstantis šokių - skirtingų pasaulio šalių, skirtingų laikmečių, skirtingų žanrų akiplėšiškai paprastas (bet tik iš šono) choreografinis žaidimas. Pristatomas „Cabaret Rhizome" trupės, pavadinimu „Mutadance arba sušokti tūkstantį šokių prieš mirštant". Galima tai įvardyti kaip diletantišką prisilietimą prie šokio istorijos, galima ir kaip jaunatviškai lengvą (bet tik iš šono) šokio antropologijos kompoziciją. Atliktina iki mirties. Tik neplepėkite, jaunieji, apie mirtį, ką jūs apie ją išmanot? Jūsų gyvenimas - tai and-now-you-dance kvietimas.
Jūsų gyvenimas - tai naiviai romantiškas fuck-it-all ir enjoy-it-all lengvumas, kuomet sijono pumpuras išsprogsta pankuojančiu žmogumi, o antausiai sužydi bučiniais. Akademijoje vykusių pratimų choreografija ir fizinis koncepcijos įprasminimas - tai jūsų gyvenimas: iš išorės lengvas, tačiau reikalaujantis disciplinuotų pastangų, besipriešinantis pasipriešinimui ir sutinkantis su susitaikymu. Nepakeliama būties lengvybė Renatos Valmee ir „Kompanii Nii" pasirodymo „Pung" metu. Lengvai pateikiamas sudėtingo proceso rezultatas.
***
Leidžias nuraudusi saulė, paskutiniai šešėliai dienos... ir įjungiamas ryškus festivalio prožektorius bei pasirodo pirmieji šešėliai nakties, projektuojami Šarlevilio-Mezjero festivalio būstinės vidinio kiemelio sienų apsuptyje. Ir jeigu kaltas esu, ir jeigu visi tokie esam, dėk dvigubą tempą, montaže, įveiksiu, įveiksiu, įveiksiu, dar ryte kartu su lietuviais tarė prancūzai, montuodami jiems taip artimo ir taip tolimo lietuviško Apollinaire´o dekoracijas.
Once step forward two steps backward - toks buvo Vilniaus teatro „Lėlė" gastrolių motto, organizuojant kelionę į lėlininkystės sostine tituluojamo Šarlevilio-Mezjero lėlių teatro festivalį. Jau susikrovus čemodanus (teatleidžia už kalbos kultūrą Ridas Viskauskas) dar vis nerandama pasų, o vos pora minučių prieš tai gaunamas laiškas iš festivalio organizatorių pavadinimu „BIG PROBLEM". Pastaroji - menkutė: trūksta tik pusketvirto metro spektaklio rodymo erdvėje. Ir kiek per vėlai tai pastebėta. Tačiau, kaip Inteligentiškas valkata kažkada jau suprato, jei žodį „problema" pakeistume žodžiu „nuotykis" - ar - šiuo atveju - bent jau žodžiu „iššūkis", jis būtų priimtas, ir net puikiai įveiktas. Finale rezultatai daugiau nei stebinantys: teatru nesužalota erdvė sugebėjo suteikti galimybę Gintaro Varno režisuotam spektakliui „Teiresijo krūtys" ne tik kvėpuoti, bet ir pasisakyti. Pasisakymus inicijavo ir aktorius Vainius Sodeika, pirmaisiais savo sakiniais scenoje improvizuotai sugebėjęs uždegti tiek aktorius, tiek likusius kūrybinės komandos narius įsijungti į pakylėto, intensyvaus, aktyvaus ir žaismingo tempo vedamą spektaklį.
Tačiau geriausiai spektaklio tekstą - kiek teko Inteligentiškam valkatai pastebėti per skirtingus spektaklius skirtinguose teatruose ir skirtingose šalyse - moka šviesų ir garso operatoriai. Jei aktoriai linkę improvizuoti, tai technikai linkę juos pataisyti, nes žino tiksliai, kokioje vietoje tiksliai koks turi būti tekstas, po kurio turėtų tiksliai sekti vienas ar kitas šviesos ar garso veiksmas.
***
Stebukle, Miranda, - kokia tu skirtinga, kai tavo Prosperas - vis kitas asmuo. Šuoliais įveikta Armėnija ir lėtaeigis Slovėnijos variantas. Šuoliais ne vien scenoje, bet ir prabėgom per kalnus, šventyklas, vienuolynus, kultūros centrus, paupius ir zoologijos sodą primenančius prestižiniais tapsiančius restoranus. Lėta eiga pro itališkus turgelius, rudenėjančias Alpes ir siauras gatveles, belaukiant „Labas, Sonia...", t.y. „Eglutės pas Ivanovus". Pas Frljičių, jau švelniai pažįstamą iš Vilniuje, Menų spaustuvėje rodyto „Tebus prakeiktas Tėvynės išdavikas!".
Inteligentiškas valkata dar ilgai liks dėkingas aktorei Airidai Gintautaitei, suviliojusiai jį neatsiduoti tinginystei ir pasilikti vakariniam oberiutų operos variantui. Kai scenoje vienuolika moterų, vilionės, rodos, menkos. Tačiau neįtikėtina aktorių energetika, atsidavimas, tikslumas ir režisūriniai triukai-pokštai-sprendimai bei - svarbiausia - praeitį (Lietuvoje) atgaivinantis tekstas, net jei balsu slovėniškas, o tekstu - angliškas, mintyse vis tiek lietuviškas-lietuviškas-lietuviškas.
Scenos viduryje - vonia, kurioje ir aplink kurią vyksta visas fantasmagoriškas Aleksandro Vvedenskio sudėliotas veiksmas, Frljičiaus pripintas ne vien akivaizdžių nuorodų į istorinius, politinius bei populiariosios kultūros reiškinius. Scenoje šuoliuoja dešimt kiek konservatyvesnius „Playboy" zuikučius primenančių moteriškių, kurios, it išlepinti įnoringi, oksanpikuliški vaikai siekia neužtarnauto dėmesio, rodydamos ar grasindamos parodyti kelnaites, kai tik susirinks svečiai. Visi zuikučiai atlieka visus pjesės personažų vaidmenis. Išskyrus Auklės. Su kuria ir solidarizuojiesi jai scenoje smaugiant kitas.
Tampi bendrininku. Tačiau tik nesulaukęs pasipriešinimo nė iš vienos aukos tampi kaltas. Akimirką nesuprasdamas, kodėl nesipriešina nė viena zuikutė, Inteligentiškas valkata pastebi, jog visos jos savotiškai smalsiai eina į Auklės rankas, net ir žinodamos savo baigtį, tačiau savotiškai norėdamos patikėti, kad jau-kam-kam-taip-nutiks-bet-tikrai-ne-man. Savotiška auka tampa ir Auklė, siekianti pasaulyje tvarkos ir teisingumo, tačiau vardan to priversta išskerst zuikučius.
Mariboras, kuriame vyko 48-asis tarptautinis teatro festivalis, šiemet pakvietęs ir OKT „Mirandą", pasitiko susišaudymo šūvių salvėmis. Ne vien gatvėse, bet ir Frljičiaus spektaklio scenoje. Spektaklio režisierius, oberiutiškų ir šiandieninės kultūros tekstų (dainose) prisodrintas spektaklis - aliuzija ir į 1930 m., į kuriuos, pasak režisieriaus, labai jau ima panėšėti ir mūsų metas.
„Teatras - tai opiumas liaudžiai" - skelbia užrašas scenos gale. O visuomenei, kaip visad reikalaujant „duonos ir žaidimų", ja ir žaidžiama, ir maitinamasi. Kol tėvai - teatre, vaikai - kape.
***
Grįžus į Lietuvą: nepamiršti išsiųsti laiškus; atsakyti į laiškus; išsiųsti klausimus, nusiųsti atsakymus; nepamiršti pateikti prašymą ir atsiimti pažymą, priminti nepamiršti priminimo; nepamiršti padaryti darbų sąrašo; nepamiršti atlikti darbų iš darbų sąrašo; nepamiršti pasižymėti darbų sąraše, jog negalima pamiršti padaryti darbų sąrašo, kurį reikės įvykdyti, nudirbus darbus...
Nepamiršti rūko, susikondensavusio virš medžių dauboje ir po medžiais kalnuose; nepamiršti greta dviejų bažnyčios bokštų - ant vieno kryžius katalikiškas, o kitas švelniai linkęs į stačiatikybę, - besileidžiančios saulės ir bekylančio lėktuvo spalvinamo ir braižomo Prancūzijos dangaus. Nepamiršti, jog raudoni dažai ant juodų kelnių - parsivežti iš Estijos, nuo kasmet Tartu nužyminčių dramatiškai šviežiai nudažytų sofų. Nepamiršti vėjyje besidraikančių raudonų laimingos lėlininkės plaukų, besipinančių su Šarlevilio voratinkliais, po kojoms netyčiom mindant agurkų lapus - tad nepamiršti ir agurkų su cukrum, mėgiamiausio vaikystės deserto. Nepamiršti iš Vienos į Mariborą pravažiuotų Alpių kalnų papėdėje lengvai - it jaunimas - besimėgaujančių aplink esančiu grožiu debesų, pačių tokių gražių, kad užima kvapą. O be patetikos: nepamiršti ir Jerevano šalikelėse primėtytų šiukšlių, nulydinčių lig kalnuose įsikūrusių vienuolynų ir pakalnėse besiganančių ir krūmuose sugebančių pasislėpti karvių.
Ką pamiršęs labiau būsi kaltinamas ir kieno?
Inteligentiškas valkata, po vieną rudeninį batą iš jų poros palikęs Estijoj ir Prancūzijoj, užvertęs knygą apie akimirkos grožį pasirinks akimirkos grožį. O idant netaptų niurnančiu būru - nesiklausys būrų niurnėjimo. Ir melodingos patetikos atmosferoje rinksis teisę nesirinkti. O gal ir nieko nerinkti, jei vis tiek išrenkami ne tie? Pareiga, pažadas ir teisybė: tikrai, kaip sakė Kajokas, cituodamas kažką, lengviau būti geram nei teisingam. Lengviau gal net ir tam, kuris gerokai aukščiau pakilusio lėktuvo.
[1] „Šiandieninė Estijos meno, taip pat ir teatrą, padėtis yra daug žadanti", - Jaak Rähesoo, ESTONIAN THEATRE: Third edition, revised; Tallinn 2008, p. 92
