„Susidurti su paslaptimi“, – taip galima būtų apibendrinti pirmosios šių metų tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“, vykusio balandžio 27 – gegužės 12 d., savaitės spektaklių įspūdžius. Dar tiksliau – atsidurti akistatoje su tuo, kas gąsdina ir kelia nerimą: ar tai būtų gamtos didybė, ar vienatvė, ar beprotybė, ar nemiga, ar egzistencinė baimė, ar maištas. Pirmieji šeši iš vienuolikos šiemet festivalyje pristatytų kūrinių leido ne tik patirti šiuolaikinio šokio formų įvairovę, bet ir pripažinti ne pačias šviesiausias žmogiškosios būties puses.
Šiųmetį „Naująjį Baltijos šokį“ pradėjo paslaptimi ir didingumu alsuojantis graikų choreografo Christoso Papadopouloso spektaklis „Larsen C“. Iš pradžių kūrinyje varijuojama šviesotamsa – tamsioje scenoje tarsi baroko paveiksle išryškėja balti juodai vilkinčių šokėjų veidai ir rankos. Šios tarsi bekaulės; išraiškingas jų vilnijimas – ryškus šio darbo choreografijos akcentas. Pasitelkiant apšvietimą, scenos erdvė suskirstoma į kelias dalis – išnyrančias ir čia pat užgęstančias. Kuriama iliuzija, kad iš tamsos netikėtai pasirodantys kūnai sklendžia ore. Iš tirpstančio Antarktidos ledo šelfo, vadinamo „Larsen C“, kuris ir įkvėpė choreografą, garso motyvų sukurta muzika vidurinėje kūrinio dalyje pasikeičia į elektroninį ritmą, užvedantį hipnotizuojantį šešių šokėjų „reivą“. Nušviestoje scenos erdvėje šeši šokėjai juda pasitelkdami atskiras kūno dalis: ritmingi, staigūs jų judesiai derinami su rankų bangavimu; iš grupės jie atsiskiria į įvairias variacijas po du ir keturis; vieną ir penkis; du, du ir du, tada vėl susilieja į būrį. Paskutinėje kūrinio dalyje paslapties nuotaika sugrąžinama žiūrovų salę pripildant teatro dūmų ir, pasitelkus šviesą, juose kuriant spindulių iliuzijas.
Spektaklyje abstrakčia šokio kalba stengiamasi prisiliesti prie to, kas nepažinu, išreikšti žmogaus susidūrimą su gamtos didybe, jos paslaptimi ir mums nesuprantamu jos laiko ritmu. Pasak kūrėjų, „Larsen C“ ledynas juda taip lėtai, kad žmogui tai nesuvokiama. Scenos gilumoje prieš vieną šokėją, kaip žmonijos atstovą, siūbuojančios žalsvų dūmų apsuptos šmėklos kelia pagarbią nuostabą.
Per vandens motyvą ir hipnotizuojantį pasikartojančių judesių poveikį „Larsen C“ siejasi su lietuvių choreografo Luko Karvelio monospektakliu „Kur krantas“, išsiskiriančiu iš pirmoje festivalio pusėje pristatytų trijų lietuvių kūrėjų darbų. Šokio monospektaklio atlikėja Dominyka Markevičiūtė užburia judėjimu, kuris, prasidėjęs lėtu slinkimu grindimis, išsiplėtoja iki bangavimo, ritimosi pažeme, sukimosi pakylant ir vėl nusileidžiant. Per spektaklį rankas šokėja laiko palaidinės kišenėse, tad dar labiau stebina jos judesių virtuoziškumas ir tai, kaip tiek sukdamasi ji išlaiko ašį. Ši yra spektaklio, įkvėpto Jūratės ir Kastyčio legendos, tema. Jūratės savęs pažinimo kelionėje sukimasis leidžia tyrinėti savo ašį ir ieškoti pusiausvyros. Iš sukinių sukurtoje choreografijoje išryškėja sustojimo, lėto ėjimo atbulomis akimirkos. Pagal tikslią, naujas temines dalis užduodančią Dominyko Digimo muziką šokėja banguoja tarsi jūržolė, krinta, pakyla ir sukasi kaip paslaptingas vandens vilkelis. Šokėjos judėjimas įtraukia, leidžia panirti į šiuolaikinės Jūratės vidinius virsmus ir išgyvenimus – anot kūrėjų, vienatvėje išbandomas ribas tarp laisvės ir suvaržymo. Kai gulėdama ant nugaros šokėja pirmą kartą ištraukia rankas iš kišenių ir pasikišusi jas po galva sau nusijuokia, pasiekiamas mažytis vidinės harmonijos triumfas.
Dovydo Strimaičio spektaklis „Hairy“ – tai pernai metų festivalyje parodytos ir paties choreografo atliktos miniatiūros išplėtojimas keturiems šokėjams ir jų plaukams. Šie – pagrindinė kūrinio tema ir choreografijos elementas. Iš kelių pagrindinių judesių – galvos siūbavimo, sukimo, priverčiant judėti ilgus plaukus, ir apsisukimų – sudaryta choreografija pasižymi matematiniu tikslumu. Pagal šiuolaikinį elektroninį ritmą šokėjai sinchroniškai, tarsi sutartinai skaičiuodami, siūbuoja galvomis. Kūrinys prasideda stipriai – išryškėja silpnai apšviestų, juodais, blizgiais, visą kūną aptraukiančiais triko aprengtų šokėjų plaukai. Jų tarsi ugnies liepsnos besiplaikstančios sruogos užburia. Įvykus kūrinio lūžiui, tikslų, mechanišką, sinchronišką, preciziškai kontroliuojamą judėjimą po užsitęsusios pauzės keičia „išprotėjusių“ plaukų šokis – šokėjų judesiai tampa nedarnūs, skatinami improvizuotų impulsų, kuriančių sąsajas su beprotybe. Ši yra dar viena palaidų plaukų simbolio reikšmė. Kūrinyje pasitelkiamas ne vienas kontrastas – šiuolaikinės elektroninės muzikos ritmas jungiamas su Johanno Sebastiano Bacho siuitos violončelei Nr. 4 Es-dur, BWV 1010, preliudo muzika (kompozitorė Julijona Biveinytė). Tačiau spektaklis ne tik parodo, kaip šokio matematika virsta netobulu, jautresniu judėjimu, bet ir palaipsniui silpsta – antroje jo pusėje atsiranda dėmesio neišlaikančių duobių ir kelios pabaigos.
Bendrame Lietuvos ir Ukrainos kūrėjų spektaklyje „Nemiga“ pirmoji savo švelnią ir sukauptą nemigos versiją pateikia ukrainiečių šokėja Mariya Salo, leisdama išryškėti antrai jos daliai, kurią atlieka šokėjas Petras Lisauskas. Kadangi nemiga individualus išgyvenimas, šokėjai scenoje taip ir nesusitinka. Kartu su kompozitorių Yanos Shliabanskos ir Donato Bielkausko muzika, kurioje susipina nepatogūs triukšmai, kaulelio ridenimas, sulūžusio elektroninio žaislo melodija ir sirenų atgarsiai, Lisauskas perteikia būseną, kai nemigos išvargintas žmogus ima kartoti veiksmus ir judesius, išsiblaškymą mėgindamas kompensuoti mechaniška tvarka, tačiau darydamas klaidas. Stebina kontrastas tarp tvirto Lisausko stoto ir itin plastiškų tarsi mago-iliuzionisto plaštakų. Jų judesius šokėjas paverčia gestais, iš kurių kuria savitą kalbą. Lisausko šokiui taip pat būdingas teatrališkumas, vaidybos elementai, jis nevengia emocijų ir pasitelkia konkretesnius karo įvaizdžius. Scenos prieblandoje vykstanti „Nemiga“ išlaiko įtampą ir apgobia rimtimi.
Festivalio programos vidurį nerimo šūksmu pažymi spektaklis-koncertas „Fear and greed“ („Baimė ir godumas“). Iš pradžių mėgindamas žiūrovų kantrybę kanadiečių choreografas, šokėjas ir muzikantas Frédérickas Gravelis lėtai kuria pažeidžiamo, keisto, šiek tiek komiško, bet savito vyro-vaiko įvaizdį. Odinę striukę ant kūdikio šliaužtinukus primenančio apatinio balto kombinezono užsimetęs Gravelis tarsi žaidžia šokį ir spektaklio kūrimą, užduodamas liūdnus klausimus apie būtį. Savitumas šiame darbe supriešinamas su virtuoziškumu. Šio spektaklio judesys ir choreografija kyla ne iš šiuolaikinio šokio technikų, bet iš save tyrinėjančio Gravelio kūno. Nors iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti profaniškumo įspūdis, vis dėlto justi, kad šokėjas – profesionalas. Jo šokis kulminaciją pasiekia finaliniu apnuoginto torso bangavimu ir pulsavimu. Emocinį kūrinio poveikį sustiprina scenos gilumoje pasirodanti roko grupė, kurianti koncerto nuotaiką.
Didžiąją spektaklio dalį savitai judėdamas Gravelis perorganizuoja scenos erdvę: perstumdo prožektorius, kėdę, gitarą, kasetinį grotuvą ir t. t. Jis taip pat dainuoja, o kartais šmaikščiai pats vienas kalbėdamas už du sukuria dialogą, atskleidžiantį kasdienį žmogišką nerimą ir baimes. Aršiausias jis tampa agituodamas neapsimesti ir pripažinti, kad gyventi labai baisu ir kartais liūdna, kaip tai pabrėžia melancholiško roko daina apie mums, žmonėms, abejingas žvaigždes. Per tokį mišrų pasirodymą įprasta parterio kėdė galiausiai ima varžyti ir, panašiai kaip stebint ilgą šokio sceną teatro režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklyje „Lokis“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2017), kyla noras išsiveržti ir laisvai judėti lyg koncerte.
Pirmąją festivalio savaitę užbaigė dar vienas šauksmas – ne pirmą kartą Lietuvoje pasirodančio choreografo iš Belgijos Benjamino Kahno spektaklis „Bless the Sound that Saved a Witch like me“ („Palaimink garsą, išgelbėjusį tokią raganą kaip aš“). Jame grynojo šokio taip pat nedaug – čia svarbūs tekstai ir performatyvumas. Monospektaklis neatsiejamas nuo šokėjos Sati Veyrunes asmenybės. Ją pernai metų festivalyje galima buvo pamatyti choreografės Oonos Doherty šokio spektakliuose „Navy Blue“ ir „Hope Hunt“. Pastarajame iš seno automobilio bagažinės iššokusi ir šiurkščią gatvės vaikėzų kūno raišką įvaldžiusi Veyrunes šįkart pasirodymą pradeda nuo pasakojimo, kokią patirtį siekia sukurti žiūrovui: kelionę be ribų, į nežinomybę.
„Palaimink garsą...“ iš kitų festivalio spektaklių išsiskiria atviru santykiu su žiūrovu. Šokėja ne tik kelis kartus paklausia, kaip jaučiasi publika, ar ateina į jos gretas prisėsti, bet ir išlaikydama autoironišką santykį parodo žinanti, kad yra stebima. Įvairaus pobūdžio riksmą ir kūno transformacijas tyrinėjantis pasirodymas nėra jaukus ar atpalaiduojantis, atvirkščiai – provokuojantis, pasižymintis maištu, pasipriešinimu, protestu, kartais poetišku, kartais monstriškai šiurkščiu. Veyrunes šauksmai stiprūs, kaip ir jos gebėjimas prikaustyti žiūrovo dėmesį. Ji ne tik preciziškai valdo kūną, bet ir šoka akimis: tam panaudojami specialūs akių lęšiai, suteikiantys nežemišką žvilgsnį. Savo keistumu Veyrunes traukia ir provokuoja, leisdama choreografui tyrinėti jį dominantį klausimą apie tai, kaip kuriamas ir ardomas požiūris į individualų ir kolektyvinį kūną. Veyrunes judesiai perteikia įvairius medijų išpopuliarintus įvaizdžius ir kūno pozas, tačiau stipriausiai paveikia tylus riksmas ir tai, kokius raumenų ir odos mikrojudesius jis sukuria.
Prieš kelerius metus Kahnas dalyvavo festivalyje „ConTempo“ su spektakliu „Sorry, But I Feel Slightly Disidentified...“, sukurtu šokėjai ir choreografei Cherish Menzo, šių metų „Naujajame Baltijos šokyje“ pristačiusiai du kūrinius. Apie juos ir kitus festivalio spektaklius – antroje teksto dalyje.
B. d.
Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
