Lietuvoje vis gausėja projektų, kuriuose bendradarbiauja lietuvių ir užsienio menininkai. Abi dalyvaujančios pusės juose gali susipažinti su nežinomais kūrybiniais metodais ir juos perprasti, tai puikios sąlygos išgyventi procesus bei įgyti patirtis, neįmanomas dirbantiesiems uždarose bendruomenėse. Tokios patirtys bei procesai dažnai telieka bendradarbiavusių kūrėjų atmintyje ir, geriausiu atveju, papasakojamos artimiausiems draugams ar dienoraščių puslapiams. Vis dėlto šįkart turime išimtį. Žemiau publikuojamas pokalbis - tai mėginimas kiek įmanoma atspindėti mėnesio trukmės procesą ir pasidalinti keturių atlikėjų / performansistų - dviejų norvegų ir dviejų lietuvių - patirtimi.
Pokalbio išeities taškas - sausio 28 dieną Menų spaustuvės II studijoje įvykęs audiovizualinis koncertas „Pasinerti, kur Vilnia įteka į Nerį. Vilnius". Jo metu Anita Bjrkli, Domas Raibys, Marija Baranauskaitė ir Runaras Bruteigas Olsenas judėjo nuo vieno scenoje esančio objekto prie kito ir juos lietė. Paliesti objektai iškart keitė ant sienos projektuojamą vaizdą arba skambantį garsą. Miesto - gatvių, parkų, namų, laiptų - vaizdų ir triukšmų fragmentai atrodė labai kasdieniški ir nepaprasti tuo pat metu. Į audiovizualinę kompoziciją buvo įtrauktas ir gyvas tekstas bei šokis. Bet čia nebuvo teatro blogąja prasme - nei rodymo, nei melo. Visuma stebino. Praleidžiant vakarą su scenos menais pati nuostaba jau yra nuostabą keliantis jausmas. Tad iškart po pasirodymo susėdome pasišnekėti su visais jo dalyviais.
Prisistatymas ir projekto ištakos
Anita Bjrkli. Esu baigusi meno magistro studijas Bergeno universitete, labiausiai domėjausi teatru. Mano veiklos sritis - scenos menai. Dažniausiai dirbu su dideliais pastatymais, įspūdingais reginiais, dabar noriu padirbėti su mažesniais procesais.
- Kokios tavo funkcijos kuriant spektaklius? Ar tu režisuoji?
A.B. Dirbu visuose spektaklio kūrimo etapuose - galiu būti ir šviesos technikė, ir atlikėja, ir režisierė, ir prodiuserė. Šiame kūrinyje dirbau su video ir kaip atlikėja scenoje.
Runaras Bruteigas Olsenas. Dirbu su Anita nuo 2009 metų. Viena priežasčių, kodėl taip sudėtinga išskirti mūsų funkcijas, yra ta, kad dažniausiai dirbame grupėje, kurioje visi itin lygūs. Kiekvienas dirba su beveik visomis tų didelio masto pastatymų dalimis.
- Kiekvienas daro tą patį?
R.B.O. Daugiau ar mažiau taip. Žinoma, visuomet yra skirtumų tarp mūsų kompetencijų ir įgūdžių, bet pačios grupės struktūra horizontali. Čia kiekvienas gali prieštarauti, sakyti - ne, mes šitaip negalime daryti. Taip sudėtinga dirbti, bet labai produktyvu.
Aš pats daugiausia susijęs su garso dizainu ir esu atlikėjas. Bet, kadangi dirbame tokioje grupėje, yra ir režisavimo, ir prodiusavimo, šviesos, video kūrybos ir įvairių kitokių funkcijų.
Domas Raibys. Aš esu bedarbis su išmaniuoju telefonu. Facebooke pamačiau, kad daro tai, kad reikia kažko. Buvo visiškai neaišku ko. Atėjau, pasidarė dar neaiškiau. Bet buvo pasakyta, kad bus parenkamos skirtingos miesto lokacijos. O aš su drauge Vilniuje šiaip vaikščiodavau po visokias neatrastas vietas. Taigi, pradėjau su jais dirbti. Ką darome, buvo neaišku labai ilgai, bet po to išaiškėjo.
- Ar tu kuri tekstus?
D.R. Aš bedarbis, tad prisigalvoju visko.
Marija Baranauskaitė. Šiemet baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, šiuolaikinio šokio - aktorės specialybę. Nemėgstu prisistatymų, nes dar nežinau kaip save įvardinti. Tarpdisciplininė atlikėja?
- O kaip tu atsiradai šiame projekte?
M.B. Rodos, taip susiklostė, kad po Akademijos pradėjau kone gyventi Menų spaustuvėje - visa mano veikla yra čia. Buvo atviras skelbimas, keli žmonės jį matė ir man sakė: greitai, Marija, čia tau tiks!
- O kaip jūs atvykote į Menų spaustuvę?
A.B. Jie turi su Bergenu pasirašę rezidencijų sutartį, todėl ir pakvietė atvykti į keturių savaičių trukmės rezidenciją.
R.B.O. O mes norėjome.
- Taigi, jau esate čia keturias savaites?
R.B.O. Tris. Labai norėjome dirbti su vietiniais atlikėjais. Kai pamatėme visų keturių tvarkaraštį, supratome, kad pasirodymą reikėtų padaryti anksčiau. Taigi, jį sukūrėme per tris savaites.
Kūrybinis procesas I. Surinkti audiovizualinę medžiagą
- Pasirodymo metu pasitelkiate vaizdą, garsą, tekstą ir judesius. Kaip organizavote visus keturis atlikimo elementus?
A.B. Atsitiktiniai. (Visi juokiasi)
R.B.O. Kaip žinai, šitas performansas remiasi Johno Cage´o kūriniu (A Dip in the Lake - M.J.), kuris buvo įrašytas šimtuose Čikagos vietų. Cage´o atveju buvo įrašomas tik garsas. Mes pasirinkome keturias miesto dalis, atlikome skaičiavimus ir apsistojome ties 26-iomis lokacijomis. Svarbiausia mus buvo pirmiausia į jas nuvykti, įrašyti ir garsą, ir vaizdą. Kai tik tai buvo padaryta, pradėjome dirbti visi keturi, kad turimą medžiagą paverstumėme atlikimu - kad atrastume visus keturis tavo paminėtus elementus.
Atvykus į naują kraštą mums svarbu, kad galėtume dirbti su atlikėjais, kurių kompetencijos yra kitokios nei mūsų. Šiuo atveju buvo paprasta apsispręsti - gerai, čia mums reikalingas tekstas. Kai panašų projektą darėme anksčiau, teksto neturėjome. Bet vaikino, kuriančio slemą ir stand-up comedy, dėka galėjome tekstą paversti kompozicijos dalimi. Praėjusį kartą šokio taip pat nebuvo, šįkart galėjome įtraukti jo daugiau. Taigi po to, kai jau turime neapdorotą medžiagą, kūrybinis procesas būna gana lankstus, takus. Tą medžiagą analizuojame, o tada matome, kas su kuo dera ir stengiamės atlikimo dalį sukurti taip, kad sustiprintume pradinę medžiagą, kurią norime pristatyti.
A.B. Dėl lokacijų - mes jų nepasirinkame patys, o turime programą, kuri liepia eiti vienu ar kitu adresu.
- Tada jūs einate ten ir įrašote, ką randate?
A.B. Ir galime daryti tik vieną įrašą, nebent kas nors ateina ir sako, kad negalime įrašinėti. Tada turime liautis.
- Sakote, kad galite daryti tik vieną įrašą. Ar tai reiškia, kad yra kažkokia jūsų nustatyta taisyklė?
R.B.O. Mes turime daug taisyklių!
- Kokių dar?
R.B.O. Jos kilusios iš Johno Cage´o darbo, o pats Cage´as buvo labai linkęs į taisykles. Visa tai susiję su atsitiktinumų operacijomis. Kai mes pradedame kurti patys, šių Cage´o principų atsisakome, bet iki tol save apribojame griežtomis taisyklėmis.
Taigi pirmiausia, kaip Anika minėjo, atsitiktinai parenkame lokacijas. Einame ten. Kai tik sužinome kad čia tikrai ta vieta, statome filmavimo kamerą, mikrofonus ir įrašinėjame. Kur pastatyti kamerą ir mikrofonus, nusprendžiame iškart. Sutariame, kad turime dvi minutes, po to įrašą stabdome. Per šį laiką jokiu būdu negalime įsiterpti. Galime vieninteliu atveju - jei kas nors prie mūsų prieina. Taigi, kaip girdėjai paskutinėje dalyje, pagyvenęs vyras prie mūsų priėjo ir užkalbino. Žinoma, mes turėjome jam atsakyti. Ir tai buvo gražu.
Pasirodymo programėlėje nelabai gerai paaiškinta, bet yra tam tikri paskaičiavimai, kaip skirtingos lokacijos jungiamos tarpusavyje. Mes sukūrėme vieną kvikstepą, kuriam prireikė dviejų lokacijų, taip pat 4 valsus iš 3 lokacijų ir 3 maršus iš 4 lokacijų. Taigi, tokios yra taisyklės ir jų mes negalime pakeisti. Ir kai šios muzikinės kompozicijos yra, galime pradėti kurti.
Kūrybinis procesas II. Medžiagą paversti atlikimu
- Matėme, kad pasirodymo metu vaizdą ir garsą galite valdyti jungtukais. Kokiu principu juos junginėjate ir įjungiate papildomus elementus?
R.B.O. Yra dar viena taisyklė - visą pasirodymą turime atlikti mes, valdydami jungtukus. Atlikimo metu negalime liesti kompiuterių. Šiandien turėjome tai padaryti, nes reikėjo sutvarkyti keletą iškilusių techninių problemų. Bet viskas, ką matote scenoje, yra gyva. Žinoma, viskas paruošta iš anksto, tačiau kai atsirandame scenoje, liesdami objektus turime sugroti vaizdą ir muziką. Visa organizacija scenoje - tik logistikos klausimas.
- Taigi, scenoje improvizavote?
D.R. Ne, improvizavome prieš tai. Po to viską sustatėme ir nusprendėme, kad būtent šitaip yra gerai. Svarbiausia teksto idėja buvo praplėsti kiekvieną elementą, padidinti asociacijų kiekį. Pavyzdžiui, aš pradėjau nuo teksto: „kiekviena pabaiga yra nauja pradžia". Vėliau nusprendėme, kad to nepakanka, nes publika galvos tik apie atvirkštinį variantą. O tikslas - išplėsti žiūrovų lūkesčių horizontą. Nežinau, kaip jie būtų įsitraukę be teksto. Žmonės ateitų, išgirstų garsą ir galvotų: o, čia turbūt daina, o pamatę judantį atlikėją - čia turbūt šokis. Bet mes to nenorėjome, o turbūt siekėme išgauti jų pačių jausmus.
R.B.O. Visas kūrinys prasideda nuo neapdorotos medžiagos. Mes pradedame su ja, žaidžiame su iš jos kylančiomis asociacijomis. Elementus turime susietu taip, kad maksimaliai išplėstume žiūrovų buvimą šiame pasirodyme, visas pasirodymo dalis ir pačią medžiagą.
- Ar galime sakyti, kad jūsų tikslas buvo įtraukti žiūrovą žaisti kartu su jumis?
R.B.O.: Taip, galima. Tai mėginome padaryti ir veikdami, ir kalbėdami. Programėlėje sakoma: keturi atlikėjai, kurie veikia kaip mediumas surinktai medžiagai. Taigi, mes atkleidžiame medžiagą lyg būtume tarpininkai. Labiau stengėmės kuo įvairesnėmis formomis perteikti ją, o ne pačias formas.
- O kaip sugalvojote judesį?
M.B. Šiek tiek užtruko, kol pajutau, koks judesys čia reikalingas, nes jei jis būtų toks, kaip įprasta šiuolaikiniame teatre, atrodytų svetimas. Bet yra dvi svarbios taisyklės: 1) tau turi būti smagu ir 2) tu turi būti savimi. Jos labai padėjo, nes pajutau, kad galiu būti, kuo aš esu, ir šokti, kaip man iš tikrųjų patinka. Ir tada supratau, kad jei sustatysime kokias nors judesio kombinacijas, kitiems atlikėjams jos nebus natūralios. Taigi, stengėmės atrasti tokius judesius, kurie būtų kuo natūralesni.
- Tavo judesys sekė muziką?
M.B. Ji tebuvo pirminis įkvėpimo šaltinis.
- O kaip nustatėte tvarką, kada atlikėjas turi paspausti jungtuką?
R.B.O. Scenoje buvo 20 objektų. 10 skirtų garsui ir 10 - vaizdui. Jų negalime supainioti.
A.B. Jungtukas yra kaip instrumentas. Tiesiog žinai, kada reikia paspausti.
- Taigi, viso atlikimo metu turėjote būti labai atidūs, kada ką spaudžiate?
R.B.O. Rimtiškai, jausmiškai, pagal laiką...
- Ar jūs pynėte garsus iš vienos lokacijos, o vaizdus - iš kitos?
R.B.O.: Atskirose kompozicijose - valsuose, maršuose, kvikstepuose - taip. Turėjome 4 skirtingas lokacijas kiekviename marše, garsą ir vaizdą pynėme iš jų visų. Visas vaizdas ir garsas turi būti panaudotas - tokia taisyklė.
Bendradarbiavimo įspūdžiai
M.B. Man iš tiesų labai patiko šis kūrybinis procesas. Visą laiką jaučiau, kad kiekvienas iš mūsų yra atviras viskam. Pirmiausia visada viskam buvo sakoma taip, o po to - išvaloma. Lietuvoje juk mes labiau įpratę sakyti: noriu taip ir daugiau niekaip kitaip. O čia buvo priimami visi pasiūlymai, todėl visą laiką galėjai būti atsipalaidavęs, nes negali suklysti. Viskas - paprasta ir smagu. Labai stiprus pojūtis!
- O kokie norvegų darbo šiame mieste įspūdžiai? Darbas su vietiniais menininkais, vietiniais žmonėmis?
R.B.O. Šitas namas nuostabus. Ši vieta pasakiška! Gavome visą techninę pagalbą iš vadybos ir personalo. Žinoma, Laura (Gabrielaitytė-Kazulėnienė, tarptautinių projektų koordinatorė - M.J.) mums suorganizavo atlikėjų atranką ir tada pasirodė šie du žmonės. Negali būti geriau!
M.B. Visada gali būti geriau.
R.B.O. Bet jei jūs būtumėte ne tokie profesionalūs, niekada nebūčiau to pasakęs.
D.R. Aš visą laiką siūliau atšaukti pasirodymą. Kai buvo likę 15 minučių iki pradžios, irgi siūliau. Dabar niekada nesužinosime, kas būtų įvykę, jei būtume atšaukę. Koks pasirodymas būtų įvykęs: žmonės susirenka, o mes atšaukiame! Tai jau būtų kažkas rimto.
R.B.O. Man bendradarbiavimas buvo svarbi proceso dalis. Jis, kaip ir skirtingos lokacijos, susijęs su veikimu šiame mieste. Mes negalime čia atvykti ir pareikšti: viskas turi būti taip. Juk čia ne mūsų miestas, mes čia - svečiai. Bet mes galime padėti šiame mieste suorganizuoti tam tikrus dalykus ir sukurti patį pasirodymą.
- Tokius projektus darote ir jūsų šalyje. Kokius jaučiate publikos skirtumus?
R.B.O. Tai sunkus klausimas.
A.B. Čia buvo gerokai daugiau žmonių, nei tokiuose pasirodymuose Norvegijoje. Tai kiek nustebino. Taip pat buvo apėmęs keistas jausmas, kad negaliu suprasti, ką scenoje kalba Domas. Nebuvau tikra, ar jis sako tai, ką turi sakyti.
D.R.: Niekada nepasitikėk dirbančiu tau.
- Iš tikrųjų, kad galėtumėte šitaip dirbti, turbūt turite būti labai atviri viskam?
R.B.O. Taip, turime tokie būti. Bet žmonėms, su kuriais mes kalbėjomės, patiko, jie džiaugėsi.
- Lietuvoje yra nedaug menininkų, kurie kurtų netradicinius pasirodymus, žaistų lygiavertiškai jungdami garsą, vaizdą, tekstą ir šokį. Iš tikrųjų buvo neįtikėtina stebėti, kaip Maria įkūnija muziką ir tuo pačiu matyti, kaip tai vyksta su tekstu ir vaizdu.
R.B.O. Stengėmės garsą ir vaizdą susieti su mūsų jausmais - tik tiek. Tai taip pat susiję su mūsų sritimis: garsas ir vaizdas yra visur aplinkui. Neįmanoma apsieiti be garso ir vaizdo, tai visada persipynę. Todėl svarbu, kad vaizdas ir garsas persipintų ir pasirodyme.
- Kas šiame procese jums buvo didžiausias iššūkis?
D.R. Penktoji repeticija. Tiksliau - kelias iki jos, nes palikau kepurę namie. O kai lauke -16 laipsnių šalčio, vaikščioti be kepurės tikrai ne zuikio dainos. Repeticiją pasiekiau kažkaip iš inercijos, o kelias namo buvo truputį sunkesnis.
R.B.O. Didžiausias iššūkis čia buvo laikas. Mes viską padarėme per tris savaites - tai labai labai trumpas laikas, nes viską reikia suplanuoti ir surepetuoti. Didelė laiko dalis skiriama repeticijoms ir atlikimo kokybei. Svarbu, kad galėtume režisuoti, stebėti vienas kitą ir vystyti pasirodymą. Taip pat svarbi komponavimo dalis - tai turėtų užtrukti ilgiau, nei dabar. Bet mums tai buvo geras eksperimentas, nes netrukus vyksime į kitą rezidenciją Norvegijos šiaurėje, kur irgi turėsime tik keturias savaites. Taigi, gerai jau turėti tokią patirtį.
M.B. Nežinau, ar tai gali būti vadinama iššūkiu, bet man buvo sunku atsipalaiduoti ir nurimti, pripažinti, kad gali padaryti tai, ką gali ir ką iš tikrųjų nori padaryti. Nes anksčiau dirbdavau spektakliuose, kur visuomet būdavo griežtas vadovas - man reikėdavo rūpintis ir panikuoti. O čia galėjau būti tokia, kokia esu iš tikrųjų, daryti viena arba kita, siūlyti, ir visi tai priimdavo. Nes iš tikrųjų laiko buvo per mažai, buvo sunku suderinti mūsų visų tvarkaraštį. Bet buvo įdomu, kaip per kelias savaites galima rasti bendrą kalbą, bendrą jausmą - ne atskirų žmonių, o grupės.
