Pasiklydę pirkimuose

Neseniai vykusioje „Verslo žinių" konferencijoje Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovas Žydrūnas Plytnikas prasitarė, kad anksčiau viešuosius pirkimus (VP) įmonėse galėjo tvarkyti jų vadybininkai. Dabar esą VP įkandami tik teisininkams, tačiau niekas į tai per daug dėmesio nekreipė.

Nekreipė tol, kol vasario pradžioje politinės partijos inicijavo Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pataisas, kurios jas iš esmės atleistų nuo Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) laikymosi. Kitaip sakant, partijos pagaliau praregėjo ir pripažino, kad tokio įstatymo, koks yra dabar, laikytis neįmanoma.

Į šį kontekstą ironiškai „įsipaišė" prieš pat Nepriklausomybės šventes Vilniaus „Menų spaustuvėje" surengta diskusija „Nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios: Nepriklausomybė nuo meno". Menininkai, daugiausia scenos menų atstovai, tiesiai šviesiai kalbėjo apie VPĮ absurdą, meno organizacijas bankrutuoti verčiančius mokesčius ir... skundikus.

„2009-ieji, kai Lietuva, Vilniui tapus Europos kultūros sostine (VEKS), turėjo tapti šalies garsinimo ir žmonių telkimo per kultūrą kraštu, prasidėjo „naktine reforma", skaudžiai palietusia šalies mokesčių mokėtojus. Kultūros žmonėms mokesčių smūgis kirto ypač skaudžiai. Lietuvos kultūra šiandien patiria didžiausią iš visų Baltijos šalių mokesčių naštą. Tai tęsiasi jau treti metai, tačiau niekas iki šiol nepabandė įvertinti, kokia yra tokios mokestinės politikos nauda ir kokia daroma žala kultūrai. Kultūros organizacijos nebemato perspektyvų, nes yra priverstos kovoti už išlikimą. Kas kuria šalies kultūros gyvenimo klimatą - Kultūros ministerija ir kultūros žmonės ar STT, Viešųjų pirkimų tarnyba, kitos priežiūros institucijos? Matant skirtingai besitvarkančias šalis, natūraliai kyla klausimas - kodėl mūsų ekonomika ir situacija kultūros sektoriuje net globalios krizės metais taip skiriasi nuo kaimyninių kraštų politikos šioje srityje?" - klausė kultūrologas, teatro kritikas Vaidas Jauniškis.

Kūrybos pradžia -  VPT

Elona Bajorinienė, Atviros visuomenės instituto Pagalbos fondo Lietuvoje vadovė, sako, kad kultūros žmonės jau įprato, jog politikams ir pareigūnams pasidaro įdomūs tik prieš rinkimus, paskiau vėl viskas sukrenta į įprastines kerteles. O nuo rinkimų iki rinkimų viešojoje erdvėje stinga nuolatinių rimtų diskusijų apie tai, kas vyksta kultūroje. Iš patirties ji sako pastebėjusi įdomų dalyką: kai tik kultūros srityje subręsta kokie nors didžiuliai projektai, koks buvo VEKS ar dabar yra Valdovų rūmai, jie iškart patenka į politikų ir verslo žaidimų zoną, ir šioje zonoje kultūrininkai su savo silpnais raumenimis pralaimi, jų balsas šiuose žaidimuose beveik nėra girdimas, arba bent jau nevaidina reikšmingo vaidmens.

Kalbėdama apie klimatą, kuriame dabar gyvena kultūrininkai, p. Bajorinienė sako, jog jis psichologiškai absoliučiai nepakenčiamas, netoleruoja normalių diskusijų, stumia menininkus į nuolatinę vienų su kitais kiršinimo padėtį.

„Yra daugybė problemų, kurias galima bandyti spręsti kitokiais būdais, ne vien tik pertvarkant finansų srautą. Pirmiausia tai - mokestiniai ir tarpusavio santykių dalykai, jie prasideda nuo noro kalbėtis ir girdėti. Biurokratinių reikalavimų yra begalės, ir yra begalės pavyzdžių, kai kūrybos procesas prasideda nuo biurokratijos, nuo VPT durų, o ne nuo idėjos", - apgailestauja p. Bajorinienė.

Konkursas būti... Domarku

Rūta Prusevičienė, Lietuvos nacionalinės filharmonijos (LNF) generalinė direktorė, sako, kad kontroliuojančių institucijų požiūris į meno organizacijas rodo, jog mes esame „pasimetę vertime".

„VPT, STT, Valstybės kontrolė kalba savo terminologija ir nenori jos išsiversti į kitiems suprantamą kalbą. Tarp 2008 ir 2009 m. tiek viešųjų, tiek valstybinių meno įstaigų veiklos biudžetai krito iki 90%. Kai kurios veiklai nebegauna jokio valstybės finansavimo ir su nuliniu biudžetu stato puikius spektaklius. Tas situacijas mes sugebame kažkaip apvaldyti, tačiau baisiausia yra tai, kad kasdien sunkėja grandinės ant kojų - dokumentacija ir atsiskaitymai. Kaip biudžetinės nacionalinės įstaigos vadovė galiu pasakyti, kad ir mano pačios, ir visos komandos 95% darbo yra įvairių ataskaitų rengimas. Per metus su atlikėjais sudarome apie 800 sutarčių, nes dažnas Filharmonijos koncertas turi kviestinį atlikėją, koncertą, ansamblį. Anksčiau per metus sudarydavome bendrą 1 bylą, dabar - 1 bylą 1 koncertui. Tai neįsivaizduojami dalykai, pvz., solisto apklausa iš vieno tiekėjo", - kalba LNF vadovė. Anot jos, atlikėjų ir autorių paslaugų pirkimas patenka į Bendrojo viešųjų pirkimų žodyno 26-ąją kategoriją - vien Filharmonijos prekių tarp jų yra keli šimtai - atlikėjas būgnais, sopranai, mecosopranai, bosai, trombonai...

Atlikėjams, atskleidžia p. Prusevičienė, turi būti suteikti prekių kodai, kad metų pabaigoje būtų galima įvertinti bendrą pirkimo mastą. Apie šiuos dalykus dar 2006 m. su tuometiniu kultūros ministru Vladimiru Prudnikovu menų organizacijų vadovai kalbėjosi su prezidentu Valdu Adamkumi ir kontroliuojančių tarnybų atstovais.

„Tada klausimas nebuvo taip įsisenėjęs ir šios beprotybės buvo galima išvengti, tačiau mums buvo pasakyta paprastai - esą mes vengiame skaidrumo. Kitais žodžiais tariant, kad norime neskaidriai pirkti, Nekrošių, Geniušą ar Domarką kviesdami iš vieno šaltinio. Tai fantastiška, protu nesuvokiama", - neatsistebi Filharmonijos vadovė.

Ji pasakoja 2006 m. atlikusi tyrimą - apklausė LNF partnerius Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Švedijoje kalbėjosi su VPT atstovais. Iš pradžių jie net nesuprato, apie ką p. Prusevičienė klausia, o galiausiai supratę pasakė, kad jeigu tokią direktyvą sugebėjome perkelti į nacionalinę teisę ir vykdyti tuos pirkimus, esame tiesiog... kvaileliai.

„Susitikime su nacionalinių kultūros įstaigų vadovais prezidentė Dalia Grybauskaitė pasakė: atrodo, kad viską vykdome taip, kaip niekur daugiau Europoje. Tikrai, iš 27 valstybių tuos pirkimus vykdome mes ir dar kažkuri šalis", - pasakoja p. Prusevičienė.

Išlaikytiniai - mitas

Audronis Imbrasas, VšĮ „Menų spaustuvė" vadovas, sako, jog per kelerius metus įvyko dešimtys kultūrininkų, nevyriausybininkų pokalbių su valdžios žmonėmis, kontroliuojančių institucijų atstovais. Visi lyg ir supranta, kad padėtis absurdiška, tačiau Kafkos romanų atmosfera tebetvyro, niekas nesikeičia.

„Kalbant apie viešuosius pirkimus, daiktus reiktų pagaliau įvardinti savais vardais, o ne politiškai korektiškai. Netiesą sako Ūkio ministerijos atstovai, kad Lietuvoje galiojanti VP sistema pagrįsta ES direktyva. Nėra tokios sistemos ES, gal išskyrus Rumuniją ar Bulgariją. Kasdienį kultūros sektoriaus gyvenimą Lietuvoje reguliuoja perteklinė sistema, sukurta ne pagal direktyvą, o pagal griežčiausią ES rekomendaciją, kurios kitos šalys netaiko. ES programa „Culture 2007" tik kai kurioms kryptims, tik pirkimams nuo 25.000 EUR reikalauja atlikti viešųjų pirkimų procedūras. Lietuvoje jos taikomos viskam - nuo pirmojo cento", - sako p. Imbrasas. Anot jo, dabar Lietuvoje kiekviena, net mažiausia organizacija kasdieninėje veikloje privalo elgtis it žmogus, kuris, norėdamas pereiti gatvę degant žaliam šviesoforo signalui, turėtų vis dėlto kaskart gauti leidimą iš autoinspekcijos, kur jo būtų paprašyta pagrįsti, kaip - neskelbiamu, didelės ar sumažintos vertės būdu - jis norėtų tą gatvę pereiti, ir kiekvieną tokį perėjimą dar reiktų registruoti ir papildomai dokumentuoti.

„Savo kailiu išbandžiau visokiausio dydžio pirkimus. Vienintelio, ko nekvestionuoju - tai didelės vertės pirkimų, bet ir jie neveikia taip, kaip turėtų, nes prieštarauja kitiems įstatymams. Teisingai įmanoma vykdyti tik nesudėtingus standartinių prekių ar paslaugų viešuosius pirkimus, kitų - beveik neįmanoma", - neslepia p. Imbrasas. Absurdų, anot jo, čia apstu. Tarkime, Kukučių kaimo galerija vykdo projektą, kurio vertė 2.000 Lt, ir gauna 1.001 Lt paramos iš Kultūros rėmimo fondo. Daugiau nei pusę projekto biudžeto sudaro viešieji pinigai, tad galerija automatiškai tampa perkančiąja organizacija. O tas 90 psl. apimantis įstatymas prieštarauja pats sau, ir be papildomų teisininkų paslaugų jo neįmanoma vykdyti. Taigi Kukučių galerija ieško teisinių paslaugų teikėjų, kurie padės išaiškinti įstatymą, susirašyti vidines viešųjų pirkimų taisykles, važiuoja į viešųjų pirkimų seminarus ir t. t. O didelis skulptūrų parkas, vykdantis 2 mln. Lt vertės projektą, gavęs 900.000 Lt paramos, to nedarys, nes pagal įstatymą nepriklauso. Taip nėra nei ES, nei niekur kitur pasaulyje.

„VPT vadovas sako, kad viskas čia labai paprasta, tik menininkai gal nesupranta. Tačiau pradėję gilintis į Viešųjų pirkimų įstatymą pamatysite, kad tai yra minų laukas, kuriuo pereiti taip paprastai neįmanoma, per jį einant reikia į kairę ir dešinę nuolat mokėti už papildomas paslaugas. Klausimas, kam tokia sistema naudinga? Kam naudingi ištisiniai mokymai, kiek sumokame už konsultacijas, už papildomas kompiuterines programas, kiek darbo valandų sugaištame pirkimams atlikti, kokios yra gretimos išlaidos - šito niekas neskaičiuoja. Bet kuriuo atveju tai neracionalu, nes jei tiesioginės pirkimų išlaidos ir sumažėja, bendrosios -  tik padidėja", - sako p. Imbrasas. Jis pakartoja daugybę kartų sakytą dalyką: Lietuvoje sukurta gėdinga sistema, iš kurios juokiasi visas pasaulis. „Tarptautinėse konferencijose pradėjau viešai klausinėti, ką jie daro savo šalyse, kokie viešųjų pirkimų įstatymai ten galioja. Kolegos nesupranta klausimo, nes niekur mažos vertės pirkimams nuo pirmo cento papildomų formalių popierių nevyriausybinės organizacijos nepildo. Norėčiau paneigti dar vieną mitą - apie kultūrą kaip visuomenės išlaikytinę, ir mūsų ekonomistams pasiūlyti įsigilinti, kaip kitose šalyse apskaičiuojamas kultūros ekonominis poveikis. Nes skaičiuoti reikia ne vienam spektakliui KM paskirtus 50.000 Lt ir tai, kiek lėšų buvo surinkta iš premjeros, o koks sukurto kultūros produkto poveikis ekonomikai per, tarkime, 3 metus. Yra atvejų, kai per dvejus trejus metus spektakliui skirtos lėšos į mūsų ekonomiką grįžo keliolika kartų didesnės. Kultūra yra vienas iš visuomenės kūrybiškumo variklių, vienas galimų Lietuvos ekonominio proveržio sektorių. Ji gali kaip lygi su lygiais konkuruoti su visu pasauliu. Ir nereikia mums jokio išskirtinumo, reikia tik profesionalaus suvokimo, kaip kultūra funkcionuoja. Ji yra specifinė ūkio šaka, su savo dėsniais, į kuriuos reikia atsižvelgti. Atsižvelgę staiga gal pamatysime, kad ji, kaip ir Jungtinėje Karalystėje, efektyviai didina BVP", - kalba „Menų spaustuvės" vadovas.

Valdžia nežino

Gintaras Varnas, teatro „Utopija" įkūrėjas, režisierius, Nacionalinės premijos laureatas, sako nemėgstantis sąvokos „kultūros vartotojas", tačiau rengdamasis diskusijai jų, vartotojų, apklausė nemažai. 

„Ir visi sako: bet viskas gerai - koncertai vyksta, spektaklius vaidinate. Manau, kad lygiai taip pat įsitikinę šios šalies vadovai, - jie nei žino, nei suvokia, kad kai kurie teatrai atsidūrė ant bankroto slenksčio. Nuo vadinamosios naktinės reformos praėjo beveik 4 metai. Tiek to, galime sakyti, kad visiems krizė, visiems reikia susiveržti diržus. Visi juos ir susiveržė, tik vieni per vieną skylutę, kiti - per penkias. Tai reiškia, kad atlyginimai sumažėjo 10, 15, 20%. O mokesčiai pagal autorines sutartis, anksčiau Lietuvoje siekę 15%, dabar yra 55%. Kitaip sakant, autorinė sutartis šioje šalyje panaikinta, visi prilyginti darbo santykiams. Traktuoju tai kaip siaubingą smūgį kultūrai - per mokesčius", - kalba režisierius. Anot jo, teatrai negali 3 ar 4 kartus padidinti bilietų kainos, žmonės tiek nemokės. Bet aktoriams, visiems darbuotojams teatras moka už darbą.

„Anksčiau aktoriams mokėdavome sutartą sumą ir 15% valstybei, dabar - sutartą sumą ir 55%, nors dvigubai ar trigubai daugiau mes neuždirbame. Kitas dalykas - anksčiau, jei gaudavome paramą 30.000 Lt, iš jų mums likdavo maždaug 25.000 Lt. Dabar lieka apie 15.000 Lt", - skaičiuoja p. Varnas. Klausiamas apie „Utopiją" sako, kad veiklą teatras beveik sustabdė.

„Esame „bankrote". Galvojau ilgai, ir negaliu sakyti, kad labai optimistiškai, bet iš esmės per 22 Nepriklausomybės metus supratau, kad šitai šaliai kultūra nereikalinga. Visų televizinių politikų akyse spindi tik raidės BVP, o kažkokie menininkai... būtų labai gerai, kad visi greičiau išmirtų.  Aš taip jaučiuosi. Yra žiauri finansinė cenzūra, finansinis narvas, ir Nepriklausomoje Lietuvoje aš negaliu statyti to, ko noriu", - dėsto p. Varnas.

Kaetanos Leontjevos, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertės, vertinimu, Lietuvos mokesčių sistema kultūros laukui išties visiškai nepritaikyta. Jos manymu, reiktų koncentruotis ne į kultūros išskirtinumą ar prašyti privilegijų kultūrai kaip kokiai nors geresnei sričiai. Reikia parodyti, kad kūryba vis dėlto nėra darbo santykiai, į kuriuos nutaikyti didžiausi „Sodros" mokesčiai.

„O kalbant apie kultūros finansavimą, kyla klausimas, kiek suryja pats tų programų administravimas, kurį vykdo Kultūros ministerija ar mažesnės įstaigos, gal ten yra galimybių taupyti? Pagaliau, gal reiktų pagalvoti apie kultūros, kaip vienos iš prioritetinių sričių, finansavimą?" - klausė p. Leontjeva.

Spektaklis ar sąskaita?

Martynas Budraitis, Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) generalinis direktorius, pasakoja, kad pernai teatras išleido dvi didžiules premjeras ir kelias mažesnes, mat dar buvo sukaupta lėšų iš praėjusių metų. Jis sako nežinantis, kaip bus toliau, nes žiūrint į teatro biudžeto sandarą galima pagalvoti, kad LNDT yra pastato priežiūros institucija - pagal santykį, kiek sumokama už pastato išlaikymą, šildymą, atlyginimams ir kiek išleidžiama tiesioginei veiklai - spektakliams pastatyti.

„O įsigilinęs į viešųjų pirkimų niuansus pasijunti, kad kojos rankos surištos plonais, bet labai stipriais siūlais, ir turi ieškoti švariausių būdų, kaip padaryti taip, kad galų gale tavęs nepasodintų", - kalba teatro vadovas. 

Audronis Liuga, LNDT meno vadovas, verčia dar vieną p. Budraičio minėtosios problemos pusę.

„Tiek Teatro įstatyme, tiek Kultūros ministerijos finansavimo nuostatuose pažymėta, kad ministerija remia teatrų ir kūrybos organizacijų kūrybinės veiklos programas. Tai - dar vienas iš mitų, nes jokios kūrybinės programos nėra remiamos. Tai atviras blefas. Pagrįsiu pavyzdžiu: Nacionalinis teatras turi alternatyvą: iš valstybės asignavimų likučių, kurie liko nuo pastato priežiūros ir atlyginimų, arba apmokėti šildymą, arba statyti spektaklį. Yra dar vienas būdas - lošti va bank, statyti didelius spektaklius, tokius, kaip dabar „Valstybės priešas" ar „Išvarymas", jie labai lankomi, bilietai išpirkti", - sako p. Liuga. Kita bėda, anot jo, yra nuo senų laikų įsišaknijęs lygiavos, unifikavimo principas, reiškiantis, kad nei kūrybinės programos, nei kūrybinio projekto kokybė, perspektyva ar kūrėjo vardas neturi jokios įtakos tam, kiek valstybė finansuoja teatrą - anksčiau, kai teatras per sezoną išleisdavo dvi premjeras, gaudavo tuos pačius pinigus, kokius gauna dabar, išleisdamas 10 premjerų.

„Teatras dūsta tiek administraciniuose pančiuose, tiek toje lygiavos sistemoje", - kalba p. Liuga. 

Audrius Jankauskas, „Meno forto" direktorius, prisimindamas laiką, kai kūrėsi mažos progresyvios organizacijos - „Menų spaustuvė", „Meno fortas", O. Koršunovo teatras, „Utopija" ir įstatymų atžvilgiu bei finansiškai lygindamas andainykštę jų padėtį su dabartine, teigia, kad dabar organizacijos vos vos kvėpuoja.

„Mes nepretenduojame į didelį valstybės finansavimą. Tam tikru laiku beveik visiškai patys išsilaikėme, ir į valstybės fondus kreipdavomės labai retai. Dabar vykdyti veiklą tampa neįmanoma net gaunant valstybės paramą, nes viešieji pirkimai ir mokesčių reforma kūrybines iniciatyvas baigia užsmaugti. Nežinau, ar tai yra tam tikros politikos dalis", - svarstė p. Jankauskas.

Biurokratai - prieš BVP

Finansų ekspertės Margaritos Starkevičiūtės įsitikinimu, pirmiausia tai yra ne finansų, o biurokratijos problema, ir ją galima sutvarkyti, kad ir pateikus įstatymo pataisas. „Kaip ekonomistė galiu pasakyti, kad visa tai ir trukdo BVP augti. Ekonomikos augimas priklauso nuo idėjų ir nuo galimybių jas įgyvendinti. Jeigu turite idėjų ir neturite galimybių jų įgyvendinti, iš tiesų - ekonomika yra žlugdoma. Man neaišku viena: kodėl mes negalime realizuoti savo sveiko proto? Visi suprantame, kad negerai, bet kas trukdo daryti gerai?" - stebėjosi ekonomistė.

„Manau, kad biurokratija ir valdininkai yra tiek išsikeroję, kad patys save po truputį suės. Ir skųsdami mes save sugraušime. Norėčiau pakalbėti apie žmonių santykius, - viskas prasideda nuo jų. O jie tokie, kad apie kūrybinę iniciatyvą negalime kalbėti. Kultūros ministerija (KM) tapo kontroliuojančių institucijų baudžiamuoju įrankiu. KM valdininkai tiesiog tupi ant užpakalinių kojyčių prieš Valstybės kontrolę, kai kurie atvirai grasina STT", - sako Gintaras Rinkevičius, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) steigėjas, vadovas, dirigentas, Nacionalinės premijos laureatas. Maestro neslėpė apmaudo, kad niekas neprisiima atsakomybės už neteisingus kaltinimus (LVSO ir jis, kaip vadovas, buvo paduotas į FNTT, nes 2008 m. orkestras išvažiavo į gastroles formaliai  tinkamai nesutvarkius dokumentų).

„Jei kultūros viceministras anoniminiu laišku nešinas eina skųsti dirigento Rinkevičiaus į Seimo Antikorupcinę komisiją, ir jei esi neteisingai skundžiamas, ar skundikai turi atsakyti?" - klausė maestro. Jis pasakojo, kad orkestras gauna daug raštų, aiškinančių, kokiais kriterijais remiantis reikia mokėti honorarus atlikėjams. „Pasirodo, honoraras priklauso nuo parduotų bilietų skaičiaus. Atėjo 200 žmonių, honoraras bus 20 Lt, atėjo 2.000, - bus 200 Lt, - ironizavo orkestro vadovas ir klausė, - kodėl mes leidomės, kad tokie santykiai atsirastų?"

„Nesigilinant į viešuosius pirkimus, man atrodo, kad pagrindinis dalykas vis dėlto yra požiūris į kultūrą. Visus Nepriklausomybės metus laukiau paprasto dalyko - kada susiformuos Vyriausybė, kurioje kultūros ministro pozicija bus tegu ir ne pirmoji po premjero, ir net ne antra, bent jau trečia, tokia, kokia yra normaliame, kultūringame pasaulyje. Pripažinkime: Lietuvoje kultūros ministras gali būti pats kvalifikuočiausias, intelektualas, kas tik nori, tačiau de facto jo vieta vyriausybėje yra paskutinė", - pažymi Gintautas Kėvišas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) generalinis direktorius. Kalbėdamas apie LNOBT jo vadovas šypteli: niekur nedingsi, tenka  dirbti su tiek pinigų, kiek jų yra, tačiau pateikia pavyzdį, kuris demonstruoja jo minėtą požiūrį.

„Latvijos nacionalinės operos, kuri daugiausia remiasi vieno režisieriaus, operos vadovo Andrejaus Žagarso pastatymais ir neturi nei Anthony Minghellos, nei Eimunto Nekrošiaus, nei Roberto Wilsono, nei kitų panašių pastatymų, biudžetas geriausiais laikais buvo mažiausiai 20% didesnis nei mūsų. Blogiausiais, kai Latvija teatrą norėjo apskritai uždaryti, - taip pat didesnis negu LNOBT", - tęsia p. Kėvišas.

Laiminga pabaiga?

Diskusijai baigiantis Valentinas Stundys, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas, tarstelėjo, kad diskusija tarsi parodė, kad yra „jie" - valdžia, ir yra „mes" - kūrėjai. „Nematyčiau tos takoskyros. Ir didelių problemų dėl Viešųjų pirkimų įstatymo svarstymo nematyčiau, nebent Ūkio ministerijos žmonės pasakytų, kad ES direktyvos to neleidžia", - viltį žadino p. Stundys. 

Rūta Kačkutė, prezidentės patarėja, buvo kiek skeptiškesnė. „Dėl viešųjų pirkimų - vėlgi, seniai apie tai diskutuota. Manyčiau, kad KM ir VPT atstovų susitikimai turėtų vykti kas mėnesį, kol bus pasiekta rezultatų, atsiras įstatymo projektai, kurie toliau galės eiti į Seimą. Visų veiksmų katalizatorius, mano manymu, visgi turi būti KM, tai jos darbas", - kalbėjo p. Kačkutė.

Pasak jos, apie diskusijoje išsakytas problemas kalbėta ne kartą, yra parengta ir dokumentų, kuriuose atsispindi jų sprendimo būdai, - tai Lietuvos kultūros politikos gairės.

„Mes pažengę jau labai toli, yra punktų punktai, trūksta tik sutvarkytos teisinės bazės. Manau, kad ministerija turi pasikviesti kultūros žmones ir parodyti jiems kažkokį variantą, apie kurį jau būtų galima diskutuoti. Nes rinktis ir pradėti iš naujo, dešimtą kartą kalbėti apie tuos pačius dalykus kultūros žmonės negali, jie dirba savo darbą. Jie gali padėti, kai kalbėti jau yra apie ką. Faktas, kad KM trūksta žmonių, bet, matyt, atėjo laikas, kai jai reikia apsvarstyti savo planus ir aiškiai pasakyt kultūrininkams: šiemet darysime tuos du darbus, darykime juos kartu, kitąmet - kitus du", - teigė p. Kačkutė.

www.vz.lt

Mokesčiai nuo autorinių sutarčių kitose šalyse, %