Užsukus į po karantino apribojimų vėl duris atvėrusio Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus erdves, galima pamatyti parodą „Kvadratas“, skirtą Eimunto Nekrošiaus kūrybai. Tačiau šiuo atveju „paroda“ - tik apibendrinantis pavadinimas: iš tiesų tai keturių parodų ciklas su nuoroda į 1980 metais Nekrošiaus pastatytą spektaklį „Kvadratas“ pagal Valentinos Jelisejevos dokumentinę apysaką „O buvo taip...“. Kiekviena „Kvadrato“ paroda - lygiabriaunė, tolygi dedamoji, kuratoriams nenorint jų susieti, - jas siekiama pristatyti kaip atskiras, autentiškas dalis.
Tačiau vaikštant po skirtingas parodų erdves, žvelgiant į jų kontekstą, nori ar nenori, pradedi sverti, lyginti, surasti bent kelias galimas parodų ciklo sekas. Svarbu paminėti, kad tris iš keturių parodų kuravo teatras „Meno fortas“, tuo tarpu ketvirtoji, tačiau pagal išdėstymą muziejuje - pati pirmoji - kuruota Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus (LTMKM). Štai čia ir atsiranda dvi galimos parodos sekos: „Meno forto“ kuruojamos parodos išdėstytos taip, kad nuo akimirkų, vaizdo, kelionių, pereitume prie pačios esencijos - apčiuopiamo kūrybinio palikimo. Pirma - fotografijos ,,Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“, antra - perėjimą (fojė) apjungianti ir į keliones nurodanti plakatų paroda, o paskutinė - „Eimunto Nekrošiaus Meno fortas“. Taigi keliaujame tarsi atvirkštine tvarka: tai, kas esmingiausia, brangiausia, tai, dėl ko ir vyko visos gastrolės ir fotografinis dokumentavimas, paliekama pabaigai. Toks naratyvas galvoje dėstosi atskirai apžvelgus šias tris parodas, tačiau visai kitas brėžiasi į parodą žvelgiant nuo pat pradžių - nuo LTMKM kuruojamos parodos „Ateičiai iš praeities“ - bylojančios apie laikus nuo Nekrošiaus jaunystės. Tuomet naratyvas keičiasi į ankstyvąjį ir „Meno forto“ etapus, ir juos, tarsi kokius svertus, atskiria fotografijos bei plakatai, taip atitolindami praeitį nuo dabarties.
Šiame pokalbyje norėjosi išgirsti visų parodų kuratorių - teatro „Meno fortas“ direktoriaus Audriaus Jankausko, aktoriaus Remigijaus Vilkaičio ir teatro fotografo Dmitrijaus Matvejevo balsus. Tačiau parodos neįmanoma aptarti neprisimenant asmenybės, dėl kurios visa ši didelė retrospektyva atsirado - režisieriaus Eimunto Nekrošiaus.
---
Audrius Jankauskas: „Tiek medžiagos rinkimo procesas, tiek parodos adaptavimo kiekvienoje erdvėje darbai kėlė didelį džiaugsmą“
Muziejuje rasime keturias atskiras parodas, skirtas Eimunto Nekrošiaus kūrybai. Viena vertus, šios parodos - atskiri ciklai, kiekviena iš jų turi labai aiškią logiką, kita vertus, jos pratęsia viena kitą, pristatydamos Nekrošių ir jo kūrybą skirtingais rakursais. Tačiau net tris iš jų kuravo „Meno fortas“...
Audrius Jankauskas: Iš pradžių buvo idėja, kad tai bus dvi parodos, skirtos Eimuntui Nekrošiui: mes tiesiog planavome perkelti jau egzistuojančią parodą iš Nacionalinės dailės galerijos (NDG), kuri vadinasi „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“, o šalia turėjo atsirasti kita paroda, kurią kuruotų muziejus. Tačiau muziejus negavo finansavimo planuotai parodai, todėl turėjome persvarstyti visą jos struktūrą. Perkratydami savo turimą medžiagą supratome, kad galime padaryti keturias parodas, visiškai nepriklausomas viena nuo kitos. Tačiau struktūra galėtų atskleisti, kad jos yra lygiavertės. Dėl to atsirado šis pavadinimas - „Kvadratas“, kaip lygiaverčių kraštinių santykis, aišku, tai ir tam tikra asociacija su Nekrošiaus spektakliu.
Kadangi „Meno forto“ laikotarpį apimanti paroda jau yra, vieną iš parodų norėjosi paskirti būtent Dmitrijaus Matvejevo fotografijoms. Jeigu galima spektaklį užfiksuoti vizualiai, tai, mano manymu, fotografijos yra geriausia medija. O Matvejevas yra tas metraštininkas, kuris būtent tai padarė. Juo labiau, kad „Eimunto Nekrošiaus meno forto“ parodoje (toje, kuri vyksta muziejaus viršutinėje salėje) nebuvo naudota nė viena Matvejevo fotografija. Tai yra ir tam tikra duoklė jam, kaip menininkui. Matvejevui daviau visišką laisvę nuspręsti, kaip jis tą parodą nori parengti, tik pasakiau jos temą, kad vadinsis „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“. Vis dėlto yra įdomi ne tik dalis, kurią mato žiūrovas, bet ir ta, kurios žiūrovas nemato, užtat per savo linzę mato fotografas: aktorių susitikimai, repeticijos. Su šios parodos medžiaga buvo labai sunku dirbti (turiu omenyje, dėlioti ją būtent iš tų kadrų, kuriuos turėjo Matvejevas), nes Nekrošius visą laiką labai vengė kamerų, nenorėjo jų matyti nei repeticijose, nei kitur.
Trečia paroda - plakatai; tiesiog atradome, kad teatro muziejaus fojė yra puiki erdvė. Iš pradžių manėme, kad atrinksime dvidešimt plakatų, tačiau kai pradėjome raustis savo archyvuose, supratome, kad toli gražu ne visus galėsime eksponuoti. Jie tiesiog netilpo. Tie plakatai yra tam tikra geografija, kuri Nekrošiaus teatrą atspindi pasauliniu mastu.
Dėl ketvirtosios parodos man kilo mintis, kad Remigijus Vilkaitis yra tas žmogus, kuris dalyvavo tuose Nekrošiaus pastatymuose, kuriuose pats dar nedalyvavau. Tuomet buvau dar tik vaikas, tik teoriškai žinau, kad tie spektakliai buvo labai svarbūs. Nesu susipažinęs su jų atsiradimo istorijomis, kurias patyrė Remigijus, todėl būtent jis galėjo kuruoti šią parodą. Tai yra Valstybinio Jaunimo teatro, Nacionalinio Kauno dramos teatro periodas, dalis LIFE´o[1] laikotarpio, kuriame dar nedalyvavau. Galų gale to periodo medžiaga yra išlikusi tiek Jaunimo teatre, tiek muziejuje. Vilkaitis buvo šios parodos variklis.
Todėl visą laiką akcentuoju, kad tai yra keturios parodos, kurios sujungtos į vieną ciklą.
Norėtųsi pradėti nuo dar praėjusiais metais parengtos parodos „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“. Turint omenyje, kad tai yra keliaujanti paroda, čia ypatingai svarbus preciziškumas, eksponatų atrinkimas. Prie jos darbavosi Nekrošiaus artimieji ir bendražygiai Marius Nekrošius ir Nadežda Gultiajeva, tarp parodos kuratorių - Jūsų, Julijos Reklaitės, Audronio Liugos vardai. Turint tokį didžiulį archyvą vis tiek reikėjo objektus išsigryninti, išskirti. Kaip atrodė šios parodos rengimo etapas?
A. J.: Pats parodos rengimo procesas buvo labai įdomus, sujungęs ir kuratorius, ir tuos, kurie dirbo atrenkant eksponatus. Mes iki šiol labai smagiai draugaujame. Tiek medžiagos rinkimo procesas, tiek parodos adaptavimo kiekvienai erdvei darbai kėlė didelį džiaugsmą. Buvo visokiausių „kuriozų“ ir įtampų, pavyzdžiui, kai ekspozicija vos spėjo pervažiuoti iš Sankt Peterburgo į Lenkiją: gedo automobiliai, taip pat jie strigo muitinėse kertant sienas, bet galų gale, pačios parodos įvyko sklandžiai. Tai yra tarsi besitęsiantis nuotykis.
Buvome numatę, kad šnekėsime apie spektaklius, kurie jau yra „nulipę“ nuo scenos. Tam didelės įtakos turėjo vienas iš parodos kuratorių - Audronis Liuga, kuris parinko esmines Nekrošiaus frazes apie kiekvieną spektaklį. Jos buvo labai išgrynintos: tie keli sakiniai visiems atvėrė akis, kas vis dėlto turėtų atsirasti šioje parodoje. Į šią pirmą parodą, būtent Eimunto Nekrošiaus sūnaus Mariaus ir žmonos Nadeždos pagalba, sudėtas visas kūrybinis kelias, kuris prasidėjo nuo taško, nuo kažkokio eskizo ant servetėlės, iki tikro objekto, kuris jau buvo scenoje. Norėjosi parodos neapkrauti: tose frazėse buvo užfiksuotas absoliutus tikslumas, tad vizualiai taip pat norėjosi išlaikyti tokią esenciją. Naudoti vieną daiktą, kuris turėtų tokį stiprų krūvį, kad juo būtų papasakota visa spektaklio istorija.
Parodą „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“ jau buvo galima pamatyti Lietuvoje, ja NDG ir buvo pradėtas renginių ciklas „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“[2]. Prieš tai paroda keliavo ir po Europą. Įdomu palyginti jos kuriamą kontekstą skirtingose erdvėse: pilka, minimalistinė NDG aplinka parodai teikė modernumo įspūdį. Saikingai atrinkti eksponatai, atrodo, buvo gerai apgalvoti. LTMKM ši paroda „suskamba“ kaip nesenos istorijos reliktas. Pats muziejaus pastatas, jo interjeras, regis, perkuria eksponatų pasakojimą ir paroda atsiskleidžia naujai.
A. J.: Ji buvo sukurta kaip priedas prie dar gyvų spektaklių, kurie buvo rodomi tose vietovėse, kaip ir paroda. Daugiausiai buvo keliaujama su spektakliu „Cinkas“, bet ilgainiui ši paroda išsiplėtojo į savarankišką kūrinį. Pirmas parodos gyvavimo etapas buvo trys kelionės į užsienio šalis. Iš esmės ji buvo sukurta Neapolio erdvei, vėliau buvo adaptuota Sankt Peterburgo, Liublino erdvėms, galiausiai Nacionalinei dailės galerijai. Italijoje, Rusijoje ir Lenkijoje ši paroda atsirado todėl, kad tai buvo vienos svarbiausių šalių Nekrošiaus kūryboje.
Mes kruopščiai rinkomės erdves parodai. Tos erdvės buvo labai skirtingos, jos alsavo vis kitaip, tai buvo skirtingų laikmečių pastatai. Neapolyje paroda buvo įrengta senuose rūmuose, kurie ekspozicijai darė įtaką savo monumentalumu, savita dvasia. Sankt Peterburge paroda buvo išstatyta tiesiog teatro fojė. Iš pradžių mums atrodė, kad ją ten labai sunkiai pritaikysime. Tačiau vėliau supratome, kad ši ekspozicija sumanyta taip, jog galėtų būti pritaikoma netgi pačiuose komplikuočiausiuose interjeruose, iš esmės ji galėtų būti rodoma netgi lauko sąlygomis. Galiausiai ją pristatėme Liubline, ten pastatas buvo labai modernus, ir tuomet NDG, čia taip pat turėjome švarią erdvę, bet ji labai riboto aukščio.
Sakyčiau, kad ekspozicija Teatro muziejuje - tai jau antras šios parodos gyvavimo etapas. Vis dėlto pirmosios keturios erdvės buvo pirmųjų metų, skirtų Nekrošiaus atminimui, seka. Vėliau ši paroda įgis truputį kitą gyvenimą, tikiuosi, kad mes ją pavežiosime tiek po Lietuvą, tiek po kitas šalis. Norėjome ją parodyti ir Salonikuose, ir Torunėje, turbūt tai nusikels į vėlesnius laikus.
Parodoje „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“ beveik nėra tekstinės medžiagos. Tikriausiai tai buvo labai sąmoningas pasirinkimas? Galbūt tai noras atliepti Nekrošiaus asmenybę: paveikių vaizdų, metaforų kalba ir taupūs žodžiai?
A. J.: Šią parodą palyginčiau su Nekrošiaus kūryba ir jo santykiu su teatro programėlėmis. Tiek, kiek esu „Meno forte“, buvome nusprendę, kad visų spektaklių programėlės bus atvirutės, kuriose yra tik pati pagrindinė informacija: vadinantys aktoriai, spektaklio trukmė, premjeros data ir nieko daugiau. Nekrošius visą laiką buvo prieš jo darbų apipynimą „ornamentais“. Nesinorėjo, kad programėlė būtų literatūros kūrinys - tik informacija. Spektakliuose yra dalykų, kurių net ir patys aktoriai nežinojo: kodėl jie daro vieną ar kitą veiksmą? Tačiau bendrame spektaklio audinyje tai sukeldavo stiprų jausminį klodą, net ir kiekvienam žiūrovui tai sukeldavo labai savitą reakciją... Norėjosi, kad žiūrovas turėtų visiškai švarų, gryną kūrinio poveikį, o ne kažkieno šiek tiek apdorotą ir atpasakotą turinį. Norėjosi, kad tokios būsenos skleistųsi ir ekspozicijoje, kad liktų tik grynas „Meno forto“ poreikis - toks, koks jis buvo ir yra. Be pagražintų ar suinterpretuotų istorijų. Geriau kažkas galbūt grubaus, vos aptašyto, bet gryno.
Kita paroda - plakatai, kuriais Eimunto Nekrošiaus spektaklius pristatėte ne tik Lietuvoje, tačiau ir užsienio šalyse. Į ką dažniausiai atsižvelgdavote rengdami plakatus, pristatydami Nekrošiaus teatrą vizualiai? Kaip juos atsirinkote šiai parodai?
A. J.: Mus labai ribojo erdvė. Manau, kad ir dabar plakatų parodoje yra truputėlį per daug, turbūt ši ekspozicija kiek per tiršta. Buvo minčių kiekvieną plakatą aprašyti, tačiau supratome, kad visa informacija yra pačiame plakate.
Ypač daug galima kalbėti apie kai kuriuos Italijoje kurtų spektaklių plakatus. Italijoje susiformavusi plakatų kultūra: jie kabinami ne bet kur, o kavinių, restoranų languose. Jie turi netgi tam tikrą formatą (kad taip būtų kitose šalyse, nepastebėjau) - tai vertikalūs, siauri plakatai, kuriuos visada pamatysi eidamas į tabako kioską, kavinę ar restoraną. Šioje parodoje irgi yra keletas tokių plakatų iš Italijos.
Išskirčiau kelis plakatus, kurie buvo skirti 2007 m. Rusijoje vykusiai programai, pavadintai „Visas Nekrošius“. Tai buvo festivalis Sankt Peterburge, kuris visą savo programą dedikavo tuo metu egzistavusiems Nekrošiaus spektakliams bei susitikimams su publika. Taip pat programoje buvo rodyti ir senesnių spektaklių vaizdo įrašai.
Yra keletas operų plakatų, kurios statytos ne Lietuvoje. Pavyzdžiui, operos teatro „La Scala“ plakatas, kuriame įvyko ir kartu neįvyko Nekrošiaus režisuotas „Faustas“. Spektaklio premjeros metu teatre vyko protestas. Galiausiai publika taip ir neišvydo tokio pastatymo, koks jis buvo sukurtas...
Plakatų paroda primena, kiek pasaulio apkeliavo Nekrošiaus spektakliai. Gastrolėse dalyvavote nuo „Meno forto“ įkūrimo pradžios. Nepaisant didelio kiekio išvykų, tikiu, kažkurios kelionės į atmintį įsirėžė stipriau. Kokiais atsiminimais norėtųsi pasidalinti?
A. J.: Sunku būtų išskirti tik keletą kelionių, bet gal įdomiausias patyrėme su „Hamletu“, kadangi šis spektaklis gyvavo ilgiausiai. Didžiąją dalį Matvejevo parodos užima fotografijos iš Elsinoro pilies, kur buvo rodomas „Hamletas“. Spektaklis turėjo būti adaptuotas atvirai erdvei, rodomas lauke. Svarbiausia, kad jis įvyko Elsinoro pilyje, ten, kur pagal Shakespeare´ą ir buvo sugalvotas pjesės veiksmas.
Nežinau, kaip yra dabar, bet tuo metu, 2001 m. ši pilis priklausė Danijos kariuomenei ir iki tol buvo traktuojama kaip tam tikras gynybinis įtvirtinimas. Vienoje „Hamleto“ scenoje sugalvojome, kad pilyje naudosime garsines patrankas. Tuo metu, kai su danais derėjomės dėl šių patrankų panaudojimo, jie pareiškė: „mes, kariuomenė, turime tikras XVII a. patrankas, kurias galime spektaklio metu užtaisyti“. Juokingiausia istorijos dalis buvo ta, kad aš, niekada nebuvęs jokioje kariuomenėje, spektaklio metu „komandavau“ Danijos kariniam daliniui, nes tiksliai žinojau spektaklio vietas, kurių metu turėjo būti iššautos patrankos. Jie patrankas prikimšo parako, iššovė tam tikru metu, tačiau kadangi veiksmas vyko vidiniame kieme, mes turėjome apskaičiuoti garso bangos vėlavimą. Tad reikėjo labai tiksliai „sukomanduoti“, kad garso banga reikiamu metu atkeliautų iki vidinio kiemo. Dar viena įdomi šios istorijos dalis - Elsinoras yra netoli Švedijos, šalis skiria tik nedidelis jūros sąsiauris. Todėl Švedijos pusė turėjo būti informuota, kad nėra jokių karo veiksmų, tiesiog vyksta spektaklis.
Kita įdomi patirtis kilo dėl tam tikrų festivalio apribojimų - toks buvo visiškai „apnuoginto“ „Hamleto“ rodymas Londono „Globe“ teatre. Kadangi „Globe“ publika stovi[3], o spektaklis yra trijų veiksmų ir trijų valandų, jis turėjo virsti dviejų valandų trukmės spektakliu su viena pertrauka. Taigi tam tikros scenos buvo sutrumpintos. Kadangi spektaklį rodėme dieną, buvo visiškai atsisakyta šviesų, tam tikrų efektų, taip pat turėjo būti naudojama tik gyva muzika, jokių įrašų. Spektaklis tokiose sąlygose įgavo visiškai naują kvėpavimą. Tomis pačiomis dienomis vyko Anglijos karalienės valdymo jubiliejus. Iš „Globe“ teatro (kuris yra ant Temzės kranto) balkono žvelgti į plaukiančią baržą su karaliene buvo nemenkas įspūdis.
Dabar vadybos sritis, darbo specifika jau yra išplėtota. Dėl tarptautinių išvykų deramasi metus, o kartais ir net keletą. Kaip visa tai atrodė 2000-aisiais: jau minėtos išskirtinės rodymo sąlygos, dėl kurių reikėdavo derėtis, vis dar ribotos susisiekimo bei kontaktavimo galimybės?
A. J.: Anuomet mes dirbome be messenger´io, be elektroninio pašto. Kasdien atkeliaudavo du „faksai“, „A ketvertuko“ laiškas, kuriame surašyta dešimt klausimų, ir turėdavai laiko juos apmąstyti bei labai tvarkingai atsakyti. Tie du-trys faksai per dieną atrodė beprotiškas krūvis, bet mes kažkaip visa tai išspręsdavome. Vėliau atsirado elektroninis paštas, visą informaciją sutalpindavome į vadinamuosius „flopikus“[4].
Pasiruošimas kiekvienoms gastrolėms trukdavo nuo pusės metų iki metų, kartais ir ilgiau. Būdavo labai detaliai planuojama visa logistika - žmonių judėjimas ir kiekviena techninė detalė. Aišku, būta visokių „kuriozų“, bet visa tai yra labai didelio darbo, kurio niekada nemato žiūrovas, dalis. Buvo ir ne tokių sėkmingų įvykių. Pavyzdžiui, spektaklis „Faustas“ vyko į Brazilijos miestą Porto Alegre. Kadangi dekoracijos turėjo plaukti laivu, jų gabenimas užtrukdavo mažiausiai du mėnesius (su tam tikra atsarga). Šių dekoracijų gabenimu, nors mes ir priešinomės, rūpinosi vietinis festivalis. Dekoracijos buvo nuplukdytos ne į Porto Alegre, o į Buenos Aires, atstumas tarp šių miestų yra apie 2000 kilometrų. Porto Alegre turėjome rodyti tris spektaklius, bet paaiškėjo, kad dekoracijos tiesiog nespės atvykti. Galiausiai buvo pakrautas laivas, kuris plaukė iš Buenos Airių ir dekoracijos atvyko tik paskutiniam, trečiajam spektakliui. Tačiau festivalio organizatoriai sako: „Kaip mes dabar paaiškinsime žiūrovams, kad vietoj trijų rodome tik vieną spektaklį? Gal nerodome iš viso?“ Tada man kažkas „suveikė“: „Tai ką mes čia veikiame, atvažiavome paturistauti?“, - paklausiau. Sugebėjau įtikinti festivalio organizatorius, kad per pusdienį surastų naują aikštelę, kurioje mes galėtume sutalpinti visų trijų neparodytų spektaklių publiką. Per vieną naktį buvo atrasta vietinė „Siemens arena“, viskas buvo paruošta iš naujo. Toje arenoje dirbantys mano kolegos, švelniai tariant, nebuvo patenkinti, pats dalyvavau visoje spektaklio adaptacijoje. Galų gale spektaklį parengėme, parodėme tūkstantinei trijų spektaklių publikai.
Dėl specifinių apribojimų, vienas labiausiai įsimenančių buvo darbas „Teatro Olimpico“, Vičenzoje. Iki šiol traktuojama, kad tai yra seniausias egzistuojantis teatras po stogu. Jis pastatytas 1585 metais. Vičenzoje vyko klasikinių spektaklių rodymo ciklas, 2012 ar 2013 m. Nekrošius buvo pakviestas tapti to ciklo meno vadovu. 2012 m. ten gimė spektaklis „Rojus“, o 2013 m. - „Jobo knyga“. Tas teatras iš tikrųjų yra muziejus, o nuo 1585 m. ten niekas nepasikeitė, išskyrus tai, kad buvo įvesta elektra. Dirbti tikrai buvo nelengva dėl kelių dalykų: iš vienos pusės - dėl labai didelių saugumo reikalavimų (negalima liestis prie sienos, reikia eiti tik laiptais, negalima atremti rankos, negalima per garsiai groti muzikos, per stipriai šviesti...). O iš kitos pusės, tai yra didžiulė atsakomybė - toks grožis, vaizdinga autentiška scena labai veikia kūrinį. Pamenu, pirmas Nekrošiaus įspūdis buvo toks: „kaip čia dar galima ką nors padaryti, jei viskas jau yra, ir viskas šitaip padaryta?“
---
Dmitrijus Matvejevas: „Nekrošiaus teatre visada yra toks nervas“
Viena iš keturių Nekrošiui skirtų parodų pavadinta „Nekrošiaus teatras: abipus uždangos“ - tai Jūsų fotografijų paroda, dokumentuojanti ne tik spektaklių pastatymus, bei ir atskleidžianti paties Nekrošiaus, jo komandos darbą anapus scenos. Šiai parodai pats atrinkote nuotraukas. Kokį Nekrošiaus teatrą fotografijose norėjosi atskleisti?
Dmitrijus Matvejevas: Spektaklio fotografavimas yra tam tikras reportažas, subjektyvus darbas, galbūt tam tikra interpretacija, bet dažniausiai fotografas nėra nieko iš anksto nusimatęs fotografuodamas spektaklį, jis neturi išankstinės vizijos kaip fotografuoti... Viskas vyksta intuityviai. Taip intuityviai kartais daromos ir parodos. Žiūri, kas kam tinka, kokios tematinės linijos dėliojasi, kaip jos dera vizualiai.
Deja, Eimuntas praktiškai neleisdavo fotografuoti repeticijų užkulisių, kūrybos proceso. Truputį fotografavau „Hamleto“ repeticijas, taip pat Nekrošių šiek tiek fotografavau Vilniuje, kai buvo dar pati mano teatro fotografijos pradžia. Tai buvo 1996 metais.
Reikšmingą šios parodos dalį užima fotografijos iš Danijos, Elsinoro pilies - čia 2001 m. buvo repetuotas ir parodytas Nekrošiaus „Hamletas“. Kaip patekote į Elsinoro pilį? Ką pamenate iš šios kelionės bei pasirodymo?
D. M.: Viena salė skirta repeticijų fotografijoms - tai „Hamleto“ užkulisiai Elsinoro kieme. Įspūdingas ten buvo „Hamletas“, įspūdinga vieta ir patirtis. Todėl parodoje ir yra daugiausiai „Hamleto“. Ten turėjau galimybę fotografuoti po atviru dangumi. Ten ir buvo nufotografuoti „didžiausi užkulisiai“.
Tais metais vasarą neturėjau daug darbų, turėjau tokią šaunią vietą Švedijoje, kur dirbau saloje. Žinojau, kad „Hamletas“ bus rodomas Elsinore, sėdau iš tos salos į pakeleivingą mašiną ir atvažiavau. Pabuvau Elsinore tris dienas, viską fotografavau. Keliaujant tarp Švedijos ir Danijos vizų nereikėjo, tačiau lietuviams jos tada buvo būtinos. Vizos neturėjau, bet kažkaip kirtau sieną, o paskui kažkaip sugebėjau ir sugrįžti atgal į Švediją be vizos.
Ne paslaptis, kad Nekrošius nemėgo būti fotografuojamas. Vis dėlto, žiūrint į Jūsų fotografijas, atrodo, kad sukaupėte nemenką režisieriaus fotoarchyvą. Kaip Jums pavykdavo užfiksuoti Nekrošių repeticijų metu arba laisvalaikiu? Ar dėl to sulaukdavote pastabų?
D. M.: Paskutinėje šios parodos salėje yra keletas papildomų nuotraukų, visai atsitiktinai pavykusių, kuriose taip pat užfiksuotas Eimuntas per repeticijas, maždaug dešimt nuotraukų. Daug metų (nuo 1996 iki 2018 m.) fotografavau Nekrošiaus spektaklius, tad, žinoma, tas archyvas susikaupė.
Kartais spėdavau jį nufotografuoti. Jis nemėgo savęs. Atsimenu, jam nelabai patiko ta nuotrauka, kurią visi giria. Ta, kur Nekrošius Elsinoro kieme nufotografuotas. Bet jis turėjo teisę... Kartais sakydavo: „nereikia, tik manęs nefotografuok“. O kartais jis būdavo tinkamai nusiteikęs, pavyzdžiui, Sankt Peterburge, vykstant renginiui „Visas Nekrošius“, jis buvo kažkoks labai atviras. Tada galėjau jį fotografuoti, bet būtent ten gerų nuotraukų nepadariau, pamenu, kažkas buvo nutikę mano fotoaparatui.
Parodoje dominuoja juodai balta fotografija, kartu su šios parodos atidarymu išleistas ir Jūsų fotografijų rinkinys, kurį sudaro 32 juodai baltos atvirutės. Vis dėlto kelios fotografijos parodoje turi ir raudoną akcentą. Galbūt juo kažkas pažymima?
D. M.: Paroda juodai balta, nes pusę nuotraukų fotografavau juodai balta juosta. Pavyzdžiui, „Hamletą“. Norėjau, kad būtų kažkoks vientisumas. Iki „Fausto“ viską fotografavau juostiniu fotoaparatu.
Balta, juoda ir keli raudoni akcentai - toks vizualinis sprendimas suteikia reikiamos energijos. Nekrošiaus teatre visada yra toks „nervas“. Nepasakysi, kad tai ramūs spektakliai. Jie visi yra su didele įtampa, nervu, kažkokiu aktorių veiksmu.
Galvojant apie Nekrošiaus teatrą, neatsiejamos ir Jūsų fotografijos. Tuo metu, kai pradėjote fotografuoti Nekrošiaus spektaklius, jis jau buvo labai žinomas, keliaujantis po pasaulį režisierius. Kaip užsimezgė pasitikėjimas ir atsirado toks ilgametis bendradarbiavimas?
D. M.: Pradėjau fotografuoti nuo spektaklio „Trys seserys“, 1996 m. Paskutiniai jo spektakliai, kuriuos fotografavau - tai „Vėlinės“ ir „Kalės vaikai“. Nepavadinčiau to bendradarbiavimu. Vis dėlto aš tiktai fotografavau. Tais laikais nelabai daug kas fotografavo teatrą, tada viskas labai greitai keitėsi. Atsitiktinai kažkas pakvietė. Nufotografavau spektaklį, paskui repeticijas. Tarp kitko, per visus tuos metus, su Nekrošiumi asmeniškai mažai bendravau, jis pasakydavo: „viskas gerai“ ir tiek. Aišku, jei jam labai nepatiktų, būtų pasakęs. Aš iš tiesų esu labai dėkingas, kad man buvo patikėta, suteikta proga tiek metų fotografuoti Nekrošiaus spektaklius. Tai didelė patirtis - būti liudininku viso to proceso. Iki šiol kai kurie spektakliai yra mano galvoje. Na, jie vis tiek lieka.
O kurie spektakliai Jūsų atmintyje labiausiai išliko?
D. M.: Vis tiek „Hamletas“ man yra labai artimas. O iš paskutinių darbų labai patiko „Bado meistras“. Mane jis nustebino, buvo kažkoks kitoks.
„Hamletas“ Elsinore iš viso buvo kažkokia mistika: temo kartu su spektakliu. Trečiame veiksme, scenoje turi pradėti lyti. Pradėjo lyti ir lauke. Visa ta spektaklio eiga, atrodo, susitapatino su gamta. Kokius efektus iššaukė! Viskas buvo laiku: eina dirbtinis lietus, ir čia - tikras iš dangaus, ir dar su pora žaibų. Viskas prasidėjo šviesoje, truputį sutemo, o paskui tapo visai tamsu.
---
Remigijus Vilkaitis: „Pamačiau, kaip žaibiškai nyksta visas Nekrošiaus paveldas“
Esate ilgametis Eimunto Nekrošiaus spektaklių aktorius. Tačiau šį kartą Jus sutinkame visai kitokiame - parodos „Ateičiai iš praeities“ kuratoriaus vaidmenyje. Apie tai, kad esate muziejininkas, žinome kur kas mažiau. Kaip prasidėjo Jūsų darbai muziejuje? Kaip jie atvedė iki šios parodos?
R. V.: Jie prasidėjo 2011 metais, man tiesiog reikėjo darbo. Atrodė, kad muziejus yra labai netoli nuo aktorystės ir teatro. Bet turi savo specifiką. Tada aš pamačiau, kiek daug iš tiesų reikia žinoti dirbant muziejuje, jeigu nori, kad dirbti būtų įdomu. Taip, galima dirbti ir kaip vinių fabrike - galima ramiai skaičiuoti, viską aprašinėti, suvedinėti, ir per daug nesigilinti į turinį. Bet kai pamatai tuos tikrus dokumentus, žmonių rašytus jaunystės laiškus, kai pamatai, kad ten ištisi lobiai, kad iš viso to gali padaryti rimtą medžiagą, jeigu turėtum laiko ir galėtum nuoširdžiai atsidėti tam tiriamajam darbui... Iš tiesų, jei rimtai įsigilini, tai nepaprastai įdomu.
Visi įvykiai buvo dar visai čia pat: Nekrošius paliko šį pasaulį prieš metus, lapkričio mėnesį. Viskas buvo dar labai šviežia, skaudu, jautru, ir ta mintis, kad reikia daryti parodą, aplankė savaime. Kai muziejuje svarstėme 2020-ųjų planus, pasiūliau šią mintį, ir pasiūlymas buvo priimtas. Paskui jau viskas vyko savaime: buvau arčiausiai visų asmeninių kontaktų. Teko užsiimti eksponatų paieška, sužinoti, kur juos galėčiau gauti. Teko susitikinėti su žmonėmis, kontaktuoti su televizija, prašyti iš jų kokybiškų įrašų, jie labai geranoriškai padėjo.
Paskui beliko susikoncentruoti į pradžią, į tuos labiausiai užmirštus laikus. Jaunimui tos mūsų pavardės, mūsų karta, mūsų bendražygiai jau nieko nebereiškia. Teko tiesiog prisiminti tą smagų periodą, tuos nuostabius mūsų žiūrovus, kurie per naktis laukdavo bilietų į spektaklius, tuos visai neblogus mūsų jaunystės laikus. O tada kurti ir konkrečius tekstus parodai.
Parodos pavadinimas „Ateičiai iš praeities“ tarsi nurodo, kad paroda skirta tiems, kurie dar bus, ateis, sužinos. Tačiau iš tikrųjų ji kalba apie pačią pradžią - Eimunto Nekrošiaus vaikystę, jaunystę, ankstyvąją kūrybą. Nė neabejoju, kad turėjote aprėpti ir peržvelgti didžiulį archyvą. Kaip atsirinkote eksponatus?
R. V.: Aš irgi taip galvojau, kaip ir jūs, kad bus tie milžiniški kiekiai visų eksponatų, dokumentų... Tačiau pamačiau, kaip žaibiškai nyksta visas paveldas: nors apie Nekrošių kalbame kaip apie pasaulinį reiškinį, tačiau visa išnyko, kas atrodė, kad guli va čia, šalia, padėta, žinai kur... Tačiau nueini, o ten kur turėjo būti, nėra, ir niekas nežino, kur. Valė sandėlius, kažką keitė, išvežė, nežino...
Galbūt patys brangiausi eksponatai - tai atminties liudijimai, daiktai, užrašai, pokalbiai, istorijos. Netgi tai, kas atrodė, kad niekada nepasimirš, tai, ką vienas kitam pasakodavome, linksmindavome vienas kitą kokiais anekdotais, ginčydavomės; visa tai nuėjo, ištirpo kažkokiame rūke.
Mūsų kartos žiūrovas spektaklyje pamatydavo gal tik kokią aštuntąją dalį to, ką mes būdavome išbandę, kūrę, atmetę, vėl prisiminę, pakeitę... Kalbu apie tą masę kūrybos, tų fragmentų, kurie yra nuostabūs, o žiūrovas mato mažytę detalę, galutinį produktą, gerai sustyguotą. Visa kita dingsta. Jeigu procesas yra kūrybingas, tikras menas vyksta repeticijose. Jeigu ateini į teatrą ir po jį vaikštai, kai jis tuščias, nueini į sceną, užkulisius, kažkur fojė, tai žinok, kad vaikštai po idėjų kapines. Tai yra negimusių personažų vaiduokliai. Atneštos, neišsipildžiusios vizijos. Iš tiesų, teatras yra lūkesčių ir nebeišsipildžiusių svajonių kapinės.
Taigi visa tai, apie ką kalbu, kažkokiu būdu reikėtų leisti pajusti muziejaus lankytojui. Sukurti tą rūką, terpę, kad pradėtų veikti vaizduotė. Teatras nėra kabanti suknelė, batai ar kėdė, tai tik visumos dalis. Dažniausiai muziejuje visa tai yra negyva. Mūsų vizija buvo sukurti lauką - buvome numatę ir renginių ciklą - pokalbių, prisiminimų, visa tai įrašyti vaizdo pavidalu. Nežinau, kiek tai pavyks dabar, pandemija diktuoja savo laiką.
Keliaudama po parodos „Ateičiai iš praeities“ erdves išskyriau keturias pagrindines temas: ankstyvųjų Nekrošiaus darbų video peržiūros, asmeninis Nekrošiaus gyvenimas, garsiausių Nekrošiaus spektaklių reliktai bei „Hamleto tema“. O kokias pasakojimo linijas išskirtumėte Jūs?
R. V.: Iš tiesų viskas gimė iš mūsų pokalbių su Audriumi Jankausku. Pakui pamatėme, kokia maža erdvė, ir net to nedidelio kiekio, kurį mums pavyko surinkti, negalime pateikti taip, kaip norime: viską kausto erdvė ir tie keisti eksponavimo kanonai, kurie, mano manymu, jau gerokai pasenę. Kažkodėl visada turi būti prietema, kažkodėl „antivirusiniai“ eksponatų atstumai - nuo vienos nuotraukos iki kitos, nuo vieno manekeno iki kito... Visa tai nesukuria gyvo lauko. Nesu muziejininkas iš prigimties, todėl aš vis tiek lenkiu teatro ir veiksmo link, be šito Nekrošius - ne Nekrošius.
Mes nebuvome numatę eksponuoti „Hamleto“. Tiesiog palikome tą pačią ilgalaikę ekspoziciją, kur vyksta edukaciniai užsiėmimai. Ji liko nepaliesta. Toje salėje buvau suplanavęs eksponuoti spektaklį „Meilė ir mirtis Veronoje“, šio spektaklio medžiagos yra labai daug, taip pat visas vaizdo įrašas. Tačiau čia susikirto mūsų interesai.
Vis dėlto atidžiai peržiūrint visą „Kvadratą“, visas keturias parodas, „Hamleto“ motyvas yra vienas dažniausiai pasikartojančių. Šis spektaklis žymi ne tik „Meno Forto“ įsikūrimo laikmetį, tačiau ir tam tikra prasme, Nekrošiaus naują kūrybinį etapą: nuo „Hamleto“ prasidėjo ir nenutrūkstamos kelionės, švarėjo, tuštėjo scena, kito spektaklių estetika.
R. V.: Įdomi jūsų mintis. Aš irgi stebėjau tuos pasikeitimus. Bet juos matyčiau kiek kitaip. Pasidalinsiu savo jaunystės įžvalgomis, nes jos nepasikeitė iki šiol, dauguma mano kolegų irgi su jomis sutinka: Nekrošiaus kūrybos mes nedalijame į kažkokius naujus vizualinius atradimus, konceptus, mes ją dalijame į šviesų ir tamsų periodą, tik tiek. Kažkoks liūdesys, nusivylimas, juoduma atėjo su Gogolio „Nosimi“. O visas tas pirmasis periodas, nepaisant net dramos elemento - pavyzdžiui, „Dėdė Vania“ - tai vis dėlto buvo ėjimas į šviesą. Nekrošius iki tol buvo šviesus. Nuo „Nosies“ kažkas įvyko. Kalbu apie energiją, kuri sklinda ir į sceną, ir iš scenos.
Su režisieriumi dirbote daug metų. Galbūt galėtumėte pasidalinti bendrais darbais, kurie Jums atmintyje išliko artimiausi?
R. V.: Niekada nesistengiau susikoncentruoti tik ties kažkuriuo vienu vaidmeniu. Galų gale tai pavojinga ir pačiam aktoriui: jis pradeda vaikščioti kaip savo personažas. Tuomet arti pabaiga, taip gali užsibaigti ir visa karjera. Matyt, kažkur pasąmonėje sau šito neleisdavau. Mano esybė mane saugojo nuo to savęs įsimylėjimo iki ausų. Tada užsidaro horizontai, tu nematai, kas aplinkui. Man mylimiausias darbas būdavo tas, kurį tuo metu vaidindavau.
Kaip bepažiūrėtum, mes, aktoriai, vis tiek realizavome Nekrošiaus vizijas. Jo matymą, jo erdves, jo planus, - visiškai pajungdami save jo valiai. Manęs paties man daugiausiai leista išsakyti „Nosyje“ ir „Jobo knygoje“. Šiuose spektakliuose man reikėjo mažiausiai save prievartauti. Vis tiek aktoriui dažnai atrodo, kad turėtų būti kažkaip kitaip. Tačiau sąmoningai supranti, kad spektaklyje dirba dvidešimt žmonių, ir jeigu kiekvienas pradės galvoti tik apie savo (deja, būna, dažnai pasiteisina tie savimylos), bus negerai. Jeigu patiki, kad verta save paaukoti, ar savo vizijas atidėti kažkokiam tolesniam laikui, kodėl gi ne?
Parengė Ugnė Kačkauskaitė
[1] Tarptautinis teatro festivalis, vykęs nuo 1993 iki 2000 m. Vilniuje
[2] 2019 m. lapkričio 21-30 d. Jaunimo teatre vyko renginių ciklas „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“. Kartu su teatru „Meno fortas“ organizuota renginių savaitė, skirta šio režisieriaus atminimui. Paroda eksponuota Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG).
[3] Sėdėti gali tik labai nedidelė dalis žiūrovų, senais laikais tos vietos buvo skirtos lordams.
[4] Kompiuterio laikmenos - diskeliai.
