Gailutė Kudirkienė
Skandalais, o ne puikiais spektakliais pastaruoju metu garsėjančiame Panevėžio J.Miltinio dramos teatre vėl burbuliuoja intrigų katilas. Teatro vadovybė ėmėsi sovietmečio laikų ginklo - cenzūros. Ji uždraudė rodyti naujai pastatytą spektaklį, o kilusį skandalą mėgino nuslėpti nuo visuomenės.
Grįžo represinė cenzūra
Po cenzūros padu Panevėžyje tarsi gūdžiais sovietiniais laikais atsidūrė režisierius, aktorius, dokumentinio kino kūrėjas bei Vilniaus dailės akademijos docentas Rimas Morkūnas.
Kai menininkas pareikalavo atlygio už darbą, jam teatro vadovas Romualdas Vikšraitis iškėlė sąlygą - gaus pinigus, jei tylės ir neviešins šio įvykio.
Su režisieriumi buvo pažadėta atsiskaityti tik tuomet, kai jis griežtai pagrasino teismais ir įsikišo Kultūros ministerijai. Keletą mėnesių kurtas, bet neparodytas premjerinis spektaklis mokesčių mokėtojams kainavo 13,16 tūkstančio litų.
Kūrybą išvadino primityvia
Praėjusį trečiadienį teatro mažojoje salėje turėjo būti parodyta R.Morkūno režisuota prancūzų dramaturgo Žano Luko Lagarso pjesės „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus" premjera.
Likus porai dienų iki premjeros, teatro meno taryba staiga nusprendė šį spektaklį uždrausti.
Sutrikusiems aktoriams ir režisieriui buvo pasakyta, jog naujasis sceninis kūrinys yra žemo meninio lygio ir nevertas žiūrovų dėmesio.
Būsimą premjerą aršiausiai kritikavo meno tarybos vadovas ir režisierius Rolandas Atkočiūnas, kurio režisuoti spektakliai Panevėžyje irgi sulaukia nemenkos kritikos. R.Morkūno darbą R.Atkočiūnas pavadino primityviu ir garantavo, jog žiūrovai su jo nuomone sutiktų šimtu procentų. Jam antrino ir aktorius Vytautas Kupšys.
„Nėra režisūrinio sprendimo. Tuo viskas pasakyta. Nuobodu žiūrėti", - apie rampų šviesos neišvydusią pjesę sakė jis.
Norėjo užsiūti burną
Pradėjus kurti spektaklį R.Morkūnui buvo išmokėtas 5000 litų avansas. Kai meno taryba nusprendė, kad vilniečio kūrinys nevertas rodyti žiūrovams, šiam buvo pranešta, kad likusios dalies honoraro jis nebegaus.
Sužinojęs, kad jo kūrybinis darbas paniekintas ir kad nesiruošiama sumokėti sutartyje numatyto atlygio, R.Morkūnas pasikonsultavo su teisininkais. Kūrėjui buvo išaiškinta, jog nesvarbu, patinka ar ne užsakovui jo darbas, atlygį jis sumokėti privalo.
Tada R.Morkūnas nuvyko į Kultūros ministeriją ir įteikė ministrui A.Gelūnui adresuotą raštą, informuojantį apie panevėžiečių teatralų jam iškrėstą piktą pokštą.
Po skambučio iš ministerijos režisierių telefonu susirado panevėžietis aktorius Vidmanatas Fijalkauskas. Šis sakėsi esąs tarpininkas ir norįs perduoti, kad teatro vadovas siūlo sumokėti pusę likusios sumos. R.Morkūnas į kalbas nesileido, paskambino į Kultūros ministeriją ir informavo apie pasiūlymą. Po šio skambučio režisieriui paskambino pats R.Vikšraitis ir pasiūlė atvykti derybų.
„Man pakišo pasirašyti du raštus. Viename jų buvo punktas, jog gavęs pinigus pasižadu šio įvykio neviešinti. Pasakiau, tesumoka, kas priklauso, ir sudie, išeisiu iš teatro kojas nusivalęs", - jokių smulkmenų neslėpė R.Morkūnas.
Pirmas toks pažeminimas
Iki šiol R.Morkūnui nė karto neteko patirti tokio kūrybinio pažeminimo. Jo režisuotą pagal paties parašytą scenarijų spektaklį „Dienos ir dainos" apie Edit Piaf Nacionalinis dramos teatras rodo jau vienuolikti metai.
Režisierius yra pelnęs ne vieną kūrybinį apdovanojimą. Šiuo metu Čikagoje rodomas jo kurtas dokumentinis filmas apie žmogų, karo metu išgelbėjusį vienuolika žydų. Pasaulį apskriejo ir filmas apie garsųjį lietuvį keliautoją Paulių Normantą. Dėl moralinės žalos R.Morkūnas teistis nežada.
„Aš išliksiu toks pat, nieko man neatsitiks, bet labai gaila aktorių, kurios repetavo itikėjosi. Ką jos darys? Teatre tvyro baimė, niekur kitur tokios atmosferos nejutau", - sakė R.Morkūnas.
Teatrui žiūrovų nuomonė nereikalinga?
Dar tik metus po ankstesnių skandalų J.Miltinio dramos teatrui vadovaujantis vilnietis R.Vikšraitis nesigynė norėjęs R.Morkūną raštu prisaikdinti neeskaluoti įvykio.
„Norėjome susitarti: jis mums nekelia problemų ir mes jam nekeliame problemų. Bet jis to dokumento nepasirašė", - sakė R.Vikšraitis.
Kodėl teatro vadovybė labai akivaizdžiai vengė viešumos ir nenorėjo nors siauram teatro mėgėjų ratui parodyti blogu įvardinto pastatymo ir pažiūrėti, kokia bus žiūrovų reakcija, nušvilps ar toleruos jie R.Morkūno kūrinį?
„Kur jūs matėte teatro darbą reglamentuojančiuose dokumentuose punktą, kur būtų pasakyta, kad pjesės tinkamumą lemia žiūrovų nuomonė?" - klausimu atsikirto R.Vikšraitis.
Neįtiko nuo pat pradžių
Pasiteiravus, kuo neįtiko R.Morkūno darbas, R.Vikšraitis sakė pasigedęs kūrinyje gylio, medžiaga prasmingesnė nei režisieriaus perteikimo būdai.
„Pripažįstu, kad suklydome pasirinkdami režisierių. Jei norite kefyro, bet randate sugižusį pieną, jo juk neperkate. Tai kodėl mes turėtume imti netikusį produktą?" - situaciją vertino R.Atkočiūnas.
R.Morkūną dirbti į J.Miltinio teatrą pakvietė patys teatro vadovai. Vilnietis režisierius atsivežė porą savų pjesių, bet vietiniai prašė režisuoti jų parinktą prancūzų dramaturgo kūrinį.
R.Atkočiūnas neslėpė, kad pačioje darbo pradžioje R.Morkūnui buvo pasiūlyta nutraukti darbo sutartį, nes darbdaviams nepatiko režisieriaus darbo stilius ir neorganizuotumas.
Meno taryba vilniečiui davė savaitę, per kurią jis privalėjo ištaisyti kūrybines klaidas. Peržiūrėjus spektaklį niekas nebuvo pasikeitę.
R.Atkočiūnas tvirtino, neva tik Panevėžiui šokas, kad režisieriaus darbas įvertinamas neigiamai. Kituose šalies teatruose tokie dalykai esą nutinka.
Kodėl bijo viešumo?
R.Morkūnas neperpranta, kas nutiko, kodėl jo sceninis kūrinys buvo suniekintas. Konkrečiai nebuvo įvardinta, kuo pastatymas blogas. Darbo sąlygos R.Morkūno nedžiugino. Iš pradžių aktorės tekstą gavo rusų kalba. Vertimas atsirado tik vasaros pabaigoje.
Realiai repetuoti scenoje spektaklio dalyvės galėjo tik 8 dienas, repeticijų grafikai buvo taip išdėstyti, kad arba scena užimta, arba dalis aktorių dirba kitame spektaklyje. Dėl to pastatymas vėlavo.
„Laiko trūko, reikėjo dar padirbėti, prašiau, kad premjerą nukeltume sausio ar gruodžio mėnesiui, bet man buvo ištarta „ne". Išgirdau priekaištų, jog per daug video, per daug muzikos.
Nepretenduoju į aukščiausios kategorijos režisierius, žinau savo vietą, bet tai, ką padariau, nebuvo taip blogai, kas ir šiuo metu rodoma Panevėžio teatro scenoje", - nuoskaudą liejo R.Morkūnas.
Keisčiausia jam šioje istorijoje tai, kad teatro vadovai prie būsimos premjeros nė iš tolo neprileido žiūrovų, buvo atšaukti kvietimai į numatytą uždarą vakarą.
„Vadovauti teatrui ir bijoti viešumo? Šito aš nesuvokiu. Jie mus muša, o mes bėgam, taip ir iškala slapta po vieną", - karščiavosi pašnekovas.
Pirmą kartą būtų kvietusi draugus
Uždraustojo spektaklio herojės aktorės Eleonora Koriznaitė, Regina Kairytė, Eleonora Matulaitė, Laima Mališauskaitė ir Vita Šiaučiūnaitė nemano, kad režisierius dirbo prastai. Visos jos šiltai atsiliepia apie kartu nuveiktą darbą.
„Pjesė pozityvi, šviesi, jausminga, daugiasluoksnė ir pilna simbolių. Ji apie laukimą. Žmogus per visą gyvenimą kažko laukia. Meilės, savęs realizacijos, svajų išsipildymo. Nei vardų, nei tautybės, nei konkrečios gyvenamosios vietos neturinčios 5 skirtingų kartų moterys įkūnija įvairiausią laukimą.
Laukia brolio, tėvo, vyro, meilužio. Spektaklis labai prasmingas, su daugiareikšmiais vertybių klodais, jis - ne komercinis. Bet ar būtinai mūsų teatre turi būti rodomos tik komedijos? Juk yra žiūrovų, kuriems reikia ne lengvo turinio pastatymų. Ne visi turi būti R.Atkočiūno skonio, kažkam reikia ir šviesos.
Šitame teatre dirbu daugybę metų, nėra buvę, kad nuimtų pastatytą spektaklį .Gal normalu, kad nauja valdžia šluoja kas nepatinka? Anoji mokėjo numarinti tyliai, išleidžia premjerą ir neberodo, šita išvis nebeišleidžia", - sakė E.Koriznaitė.
„Esu dešimtas sezonas teatre, nė karto nebuvo, kad į spektaklį norėčiau pasikviesti draugus ir kolegas iš Vilniaus, o šį kartą maniau juos kviesianti į premjerą, nes atrodė, kad tai yra geriausia, ką nuveikiau per 10 metų teatre. Nė vieno personažo giliau nesu kūrusi.
Ko gero, problema - ne spektaklio kokybė, įvyko dviejų skirtingų stilių žmonių susidūrimas. Geriausia, jei apie kūrinio vertę spręstų teatro kritikai arba žiūrovai.
Jei spektaklis ir neišvys dienos šviesos, dėkosiu Dievui, kad suvedė su tokiu žmogumi kaip R.Morkūnas. Bendravimo atmosfera repetuojant buvo nereali, šitame teatre mes to nebuvome patyrę", - kalbėjo V.Šiaučiūnaitė.
Lyg užsitrenkęs karsto dangtis
Pagrindinį vaidmenį turėjusiai atlikti aktorei Laimai Mališauskaitei pikta ir graudu, kad po ilgų laukimo metų pagaliau gavus vaidmenį jis ir vėl atimtas.
Spektaklio atomazga tarsi persikėlė į gyvenimą: penkios moterys sulaukia lauktojo vyriškio, bet į namus jis sugrįžta numirti ir viskas lieka kaip buvę. Gyvenimiška paralelė - sulauktas vaidmuo, spektaklis pastatytas ir čia pat numarintas.
„Šitas spektaklis man buvo viso gyvenimo laukimas. Vaidmens laukiau kaip stebuklo. Prie J.Miltinio vaidinau daug, o paskui - tuščias laikas, mano gražiausi metai nutekėjo. O dabar kas belieka? Karsto dangtis prieš akis?" -atviravo L.Mališauskaitė.
„Pas mus dažniausiai būna taip: pasitikrinam per žiūrovus. Repetuodami labiausiai laukiame, kai anapus rampų šviesos užsipildys kėdės, jų žodis lemiamas - gyvuoti spektakliui ar nueiti užmarštin. Negaliu suprasti, kodėl dabar neleido atsirinkti žiūrovams. Ko bijota?" - stebėjosi R.Kairytė.
