Pamesti artistai

Rūta Oginskaitė 2009-02-02 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2009 02 02
„Laisvais kaip paukštis”. Kadras iš vaizdo siužeto

aA

Kur prapuola vyresni Lietuvos teatrų aktoriai? Ar kuriami spektakliai konkretaus aktoriaus talentui – kad jis vestų paskui save žiūrovus? Tai subtilūs režisierių kūrybos dalykai. To negali reikalauti. Tik svajoti.

„Mes turime vieną privilegiją – daug dirbti“, – tvirtino „La ComedieFrançaise“ aktoriai Vilniuje. Ir nors šio seniausio Prancūzijos teatro spektakliai nuvylė, vieną jų bruožą verta įsiminti. Dvi vienaveiksmes komedijas vaidino šeši artistai, kurių amžius – maždaug 50-60 metų.

Gal „La ComedieFrancaise“ – vyresnių artistų trupė, kurioje jauniems lemta tik stovėti greta kulisų su alebardomis? Nieko panašaus – trupėje dirba daug jaunų aktorių. Jie vaidino pagrindinius vaidmenis Oskaro Koršunovo Paryžiuje režisuotame „Užsispyrėlės sutramdyme“. Svarbu, kad visi – ir jaunesni, ir vyresni – „La ComedieFrancaise“ nariai iš tiesų daug dirba. Pačiam teatrui rūpi jo trupės narių kūrybingumas – savoje scenoje, ne bet kur.

O Lietuvoje? Teatro istorija turi pavyzdžių: kai Monika Mironaitė dirbo Rusų dramos teatre, repertuaras buvo kuriamas jai. Grįžusi į lietuvišką trupę ši unikali asmenybė buvo eilinė, atsiprašau, sena trupės aktorė. Epizodams. Retkarčiais – didesniems vaidmenims. Su ja nebuvo lengva dirbti. Dygi ir baikšti. Bet režisierės Irenos Bučienės dėka Monika savo šešiasdešimtmečiui turėjo pagrindinį Emilijos Marti vaidmenį „Makropulo recepte“. I.Bučienė ir toliau nepamiršdavo M.Mironaitės. Rimas Tuminas sugrąžino primadoną į sceną „Tylioje naktyje“. Bet tai jau senovė. Šiais laikais R.Tuminas prisidėjo prie „Paskutinių mėnesių“ režisūros, kad padorų vaidmenį turėtų scenos grandas Regimantas Adomaitis.

Jonas Vaitkus vis dirba su Vladu Bagdonu. Jei ne vaidmenys kameriniuose šiuolaikinės dramaturgijos „projektuose“, šį retos įtaigos aktorių scenoje matytume tik Eimunto Nekrošiaus spektakliuose ir tik kas kelerius metus. Tai normalu? Gediminas Girdvainis, švęsdamas 65 metų sukaktį, pajuto žiūrovų šilumą. O kiek jis vaidina? Per mėnesį – du arba keturi spektakliai. Epizodai, antraplaniai vaidmenys. O kiek vaidina temperamentingoji Klaipėdos teatro artistė Valentina Leonavičiūtė? Kodėl taip anksti Šiaulių sceną paliko Fausta Laurinaitytė? Ar Eglę Gabrėnaitę ir Jūratę Onaitytę skraidina tik „Boeing Boeing“? Kiek vaidmenų turi Rūta Staliliūnaitė, Saulius Bareikis, Liubomiras Laucevičius?

Ar niekam nešauna į galvą paieškoti didelių gerų vaidmenų stebuklingiems Lietuvos scenos aktoriams? Juk ne tik jų talentas, bet ir patirtis yra vertybė.

LRYTAS.LT

Komentarai
  • Atminties sluoksniai operoje

    Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.

  • Liūdnumai ir malonumai

    Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.

  • Latviško Art deco spindesyje – Lietuvos teatro blyksniai

    Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.

  • Iš bloknoto (53)

    Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.

  • Iš bloknoto (52)

    Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIII)

    Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.

  • Kelionė link žmogaus balso

    Nepaisant nepatenkintų lūkesčių, Philipo Glasso „Kelionė“ Klaipėdoje tapo ne tik kultūriniu įvykiu, bet ir drąsia šiuolaikinės operos interpretacija Lietuvos scenoje.

  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.