Joniškio biblioteka pakvietė susitikti su skaitytojais. Idant nebūčiau vieniša, paprašiau, kad kartu važiuotų Eglė Gabrėnaitė, nes kaip tik iš jos buvau girdėjusi apie ypač gerą Joniškio publiką. Pirmas susitikimas vyko dar ne bibliotekoje, o žemės ūkio mokykloje. Aktų salė pilna mokinių, tai publika, kuri, kaip sakoma, suvaryta: tyli, klauso, bet kažin ar girdi, ar supranta, ar iš viso jiems to reikia, nors mokytojos plyšta iš entuziazmo, nes „tokie žmonės atvažiavo". Manau, visi atvažiavę būna „tokie".
Kol keliavome Joniškio link, Eglė pasakojo, ką artistams reiškia nuolat susitikinėti su publika, ypač kai pristatinėja filmą. Citavo Vytautą Tomkų, labai jam pritardama: kad kiekvieną kartą kalbi tą patį ir būna labai gėda prieš kolegas, su kuriais važinėji, betgi publika viską girdi vienintelį kartą, todėl užsimerki prieš tą gėdą ir šneki tas pačias istorijas ir juokus lyg pirmą kartą, o greta esantis elgiasi ne kitaip. Toks darbas.
Bibliotekoje kabėjo juokingo turinio skelbimas: „Oginskaitės kūrybos vakaras, dalyvauja Gabrėnaitė". Susitikimo salė pailga, panašesnė į koridorių, o žmonių pilna, ir tokių, kurie laukia, žino, kur ir kodėl eina. Dvasinio peno, kaip sakoma. Kiek jo gauna, kitas klausimas. Čia jau iš tų renginių, kur dalyviams tenka sunkiai brautis pro žiūrovus. Nuoširdžiai nustebau ir to neslėpiau, o Gabrėnaitė iškart sureagavo ir paskelbė tiems žmonėms: „Aš tai nė kiek nenustebau. Jo-niš-kis!" - suskandavo. Kieno ten kūrybos vakaras buvo iš tikrųjų, nekomentuosiu. Virtau apkerėta žiūrove.
...
Panašiai kaip šalia Gabrėnaitės, buvau scenoje greta Vytauto Kernagio ir Vlado Bagdono per jų kūrybos vakarus. Esu netikusi moderatorė, nes iškart virstu žiūrove, tiesa - dviguba, nes regiu ir publiką, susirinkusią lyg dievų pasiklausyti. Arba klouno pažiūrėti. Ir štai ką suprantu - tegu tai ne spektakliai, bet žiūrovai iš artisto vis tiek gauna vaidmenį, o ne asmenybę, kokia ji yra gyvenime. Vos aktoriai žengia į sceną, atitinkamas vaidmuo viešumai tarsi pats įsijungia. Galų gale publika tą artistų kūrybinių vakarų vaidmenį ir formuoja. Nežinau, ar galima sakyti, kad artistas valdo publiką, jeigu pirmiausia jis ieško kontakto ir pritarimo arba žino, ko reikia, kad publiką „nusipirktum" (artistų žargonas). Tai abipusis vienas kito valdymas, ir niekad neaišku, kas ką. Manau, kad ir nuo publikos lūkesčių priklauso, ar scenoje priešais ją Dievas, ar Klounas.
...
Kernagio santykiai su publika man visada atrodė dramatiški. Mažame būryje, kamerinėje salėje paprastai susirenka savi, su jais nereikia kovoti, jiems įtikti. Taip būdavo per retus dainuojamosios poezijos vakarus. Tokie koncertai primena suokalbį, o tai ir yra mažų auditorijų žavesys. Paskui - Palangos festivaliai „Vasaros" estradoje: ne tik estrados režisieriaus, bet ir festivalio koncertų vedėjo darbas, pažintis su nenuspėjamos publikos galybe, pirmos bendravimo su minia pamokos. Ten pat atsirado ir kabaretas „Tarp girnų" - ironiška Maestro kaukė. Nežinia, kuri dalis estradinių koncertų minios suprasdavo tą ironiją, bet linksmoji Kernagio kaukė tiko daugumai.
Kitas etapas - Dainos teatras. Kai publikai vėl pasirodė rimtas, poeziją dainuojantis ir deklamuojantis Kernagis, prasidėjo mūšis - kas ką. Ar jis išauklės publiką, išmokys klausytis poezijos ir suprasti potekstes, užuot plojus į taktą, ar publika privers jį atsitokėti, kad daugumai reikia „bumčikų", ypač išvažiavus koncertuoti toliau nuo miestų. Dainos teatro laikais Kernagis yra ne kartą nutraukęs koncertą, kai publika, jo nuomone, klausydavo netinkamai.
Bet pralaimėjo artistas. O publika liko nepajudinama. Ji visada teisi ir nebaudžiama. Todėl artistas nebeauklėjo jos, tačiau kiekvieno susitikimo, kūrybos vakaro, koncerto pradžioje visada nustatydavo, kas jo klauso, ko tikisi. Yra sakęs tuo klausimu: „nes su uzbeke reikia kalbėtis uzbekiškai". Vadinas, virsti klounu, santechniku, kolorado vabalu. Tokia sėkmingo artisto nesėkmės istorija.
Be bendravimo su publika neįsivaizduoju jo koncertų - jis pastebėdavo, kam dainuoja, komentuodavo aplinkybes. Replikos ne visos spontaniškos, jos išmoktos, bet šaudė taikliai, kad jo klausytojai jaustųsi ne tik pastebėti, bet vieninteliai ir nepakartojami. Išrinktieji. Net vaikai. „Netramdykit vaikų, - sakydavo, - tegu dūksta, dėdė Kernagis leido. Dabar jie nieko nesupranta, bet kai užaugs, galės sakyti, kad matė gyvą Kernagį." Taip juokinga būdavo.
...
Netrukus po Kernagio laidotuvių klausiausi dviejų bardų koncerto. Geri, publikos mėgstami artistai. Ir žmonių prisirinkę. O artistai jų nematė. Per visą koncertą nei vienas, nei kitas nepakėlė akių. Laidotuvės čia niekuo dėtos, jie visada taip. Savyje.
Tai buvo Palangos „Ramybėje". Salė porai šimtų žiūrovų, sėdinčių prie staliukų. Tokioje vietoje artistų bendravimas su publika lyg ir neišvengiamas. Iš tolo junti, kas bendrauja „apskritai", kaip turbūt tą daro bet kur ir su bet kuo, nematydamas, kas susirinko iš tikrųjų ir kas kalbasi su realiais žmonėmis. Tie, kurie arčiau pramogos, varo aklai ir pasitikinčiai, o rimtesni, klasikai, yra jautresni auditorijai ir gal drovesni.
Bet tas publikos neva pažinimas ar bendravimas gali būti apgaulingas. Gal tai aš esu ne ta publika, užklydusi į sau svetimą pramogėlių liūto koncertą, o visi aplink laimingi. O tas meistriškai grojantis drovusis klasikas galbūt kiekviename koncerte kalba tą patį, neatsižvelgdamas į tai, kas susirinko, o aš jaučiuosi pagerbta jo dėmesio kaip to konkretaus ir nuostabaus (man!) koncerto klausytoja.
Kai į „Ramybę" atvažiuoja muzikantai iš užsienio, jų kontaktas su to vakaro publika atrodo kaip atskiras meistriškumo seansas. Kitas pasaulis, bendravimo akrobatika. Tiesiog kitas požiūris į susirinkusius žmones, kurie tampa publika: jie ne minia, o šaunios asmenybės. Dievaži, tų artistų koncertuose aš pati jaučiuosi šaunesnė. Ir po koncerto įsitikindavau, kad jie iš tikrųjų mato, kam groja, nes lieka normaliausiai bendrauti, džiaugtis, kad patiko ir kad kartu gerai padūkome.
...
Keisčiausias, metų metais stebinantis „Ramybės" publikos bruožas: vos pasibaigus programai, jie - laimingi, ką tik ūžę, dainavę ir šokę, ploję, reikalavę biso - skuba atsiskaityti su barmenais ir lekia lauk. Skuba lyg Vilniuje po spektaklio šaltą žiemos vakarą, kad pirmi pasiimtų savo paltus ir patektų į paskutinį troleibusą. O juk tai klubas, vasara, atostogos, jokių troleibusų. Sėdėk ir bendrauk nors iki ryto.
...
Kas žmones traukia į kūrybinių sąjungų vakarus? Kartais pagarba - kai eini pasveikinti jubiliato ar paklausyti atsiminimų apie išėjusiuosius. Kartais autorius - jei tai tave dominantis menininkas su nauju filmu ar knyga. O dažnai - kaip man sako realiai mąstantys kolegos - žmonės renkasi, nes tai nemokami renginiai.
Atrodytų, salės kamerinės, vadinasi, puikios vietos burtis bendruomenėms, bet taip nėra. Kol kas, kiek susiduriu, tai labiausiai neturintys ambicijų vakarai. Juose niekam nereikia laimėti publikos dėmesio. Publika inertiška ir nenuspėjama. Kartais susidaro įspūdis, jog žmonės ten ateina, kad iš viso kur nors eitų ar gatvėje šalta, ir atėję jie priima viską, kas bevyktų. O jie juk irgi verti ir dėmesio, ir įdomių vakarų.
...
Atsiminimų vakarai. Patenki lyg į plepalų maratoną be pabaigos. Kiekvienas pakviestasis apie herojų, dažnai nebesantį, pasakoja nuo pažinties pradžios. Ir toliau - visokius niekus. Lyg būtų užstalė. Klausausi ir mintyse redaguoju. Keikiuosi, kad atėjau.
2012 metų sausį buvau paprašyta „Skalvijoje" vesti atsiminimų apie Almantą Grikevičių vakarą. Tai buvo jo mirties metinės, ir Rita Grikevičienė specialiai paprašė, kad būtų linksma. Nes juk būdavo su Grikevičium visokių nuotykių.
Prisipažinsiu, pirmiausia savo atminty padariau „kastingą": ne tik kas su Grikevičium dirbo ar draugavo, bet ir kas įdomiai, sklandžiai pasakoja. Patikrinau: susitikau arba paskambinau ir išklausiau repertuarą. Atsirinkau, ką jie kalbės ir juos pačius primokiau, ką būtinai pasakoti. O akistata su publika daro savo, traukia į nežinią ir begalybę. Tada tikrai nebebuvau žiūrovė, o greičiau vadeliotoja. Šiaip taip išvairavom.
Nuotraukos liudijo, kad buvo linksma.
...
Po spektaklių esu mačiusi daug susitikimų su publika, bet vienas vakaras lieka nepamirštamas, nes tapau dviejų skirtingų bendravimo būdų liudininkė. Tai buvo BITEF festivalis 2004 m. rugsėjį Belgrade, kur OKT rodė „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džuljetos istoriją". Pasiklausyti spektaklio autorių atėjo spalvinga festivalio profesionalų kompanija. Kalbėtojų buvo nemažai, bet išryškėjo du kraštutinumai: Eglė Mikulionytė apie Auklės vaidmenį, jos išvaizdą ir galimus jaunystės santykius su Fra Lorencu, kai šis dar nebuvo vienuolis, kalbėjo taip, lyg pasakotų anekdotą, ir publika gyvai reagavo; Jūratė Paulėkaitė rimtai analizavo scenografiją, pasakojo, kaip jie mąstė su Oskaru Koršunovu, kodėl pasirinkta būtent tokia dekoracija - dvi simetriškos picerijos, ką tai suteikia Romeo ir Džuljetos istorijai.
Jeigu spręstume pagal klausytojų reakcijas, tai santūri ir gili scenografės analizė pralaimėjo artistės vodevilinei raiškai. Nesu teisėja ir neieškau nugalėtojų - palieku skaitytojų vaizduotei tą reginį, o jų mintims - diskusiją apie vieno ir kito bendravimo su žiūrovais tikslingumą. Pamatykime save festivalio klube po spektaklio. Atsiminimų ar kūrybos vakare. Akistatoje su menininku. Kas mus čia atvedė ir laiko?
LIETUVOS SCENA
