Yra aktorių, kuriuos pamiršti vos juos pamatęs. Tačiau yra aktorių, kurių nuolat pasiilgsti, kurie „yra“, net jeigu jų nėra, jeigu jie ir nešmėžuoja tau prieš akis. Toks buvo Vytautas Šapranauskas.

Jei dabarties herojų pirmtakai save suvokia kaip autoritarinių tėvų vaikus, fatališkai nesavarankiškus, – gal dėl to taip sudėtingai formuojasi šių laikų herojaus tapatybė, tarsi amorfiška, be artikuliuotos pozicijos?

Šiandieniniame spektaklyje patiriame aktorių įvairiausiais būdais, daug turtingesniais nei anksčiau. Aktoriai nebėra vien interpretatoriai ar teksto skaitytojai; jie dažnai tampa atsakingais už naujas žiūrovų patirtis.

Ir jeigu smalsu prisiminti, kas mūsų teatro istorijose buvo iki 1990-ųjų ir kas kitaip po jų, tai čia bus mano istorijos, o jūs pildykite, klauskite, ginčykitės, taisykite. Mes tame pačiame rate.

Užsispyręs žemaitis, tik atvykęs į nepažįstamą kraštą, per keturis mėnesius sugebėjo surinkti aktorių trupę, apmokyti ją vaidybos meno pagrindų ir Brukline pradėti metų metais trukusias gastroles.

Lupa nenori pasakyti: „Darysi taip, kaip aš tau parodžiau“, – jis nori susitikti su dar neatrastu „peizažu“. Jis visą laiką kitame asmenyje provokuoja peizažą, tai reiškia – įkalba keliauti vaizduotėje.

Už asmenybių gali užsiglausti, jomis prisidengti, į jas apeliuoti. Metai pavadinami jų vardais, vardai apauga legendomis, ir bjaurius poelgius išteisina talentas. Vardai tampa inercija, o aikštinga asmenybė – teatrine kliše.

Vieną keisčiausių tiesų man atskleidė žodžiai „Ištrynime“: visas savo jėgas sutelkiate tam, kad nesuprastumėte. Manau, tą patį galima pasakyti apie daugelį išpuolių prieš Bernhardą.

Vlada Kalpokaitė: „Jaunieji manęs gali nekęsti už tai, ką pasakysiu, bet pasakysiu, kad jiems šiek tiek per lengva. Ko maištauti, kai nėra prieš ką? O jaunam nemaištauti yra keista“.