Ar ši patirtis ištinka, nepaisant spektaklio, ar ji yra logiškas būtent teatrinio veiksmo vaisius? O gal esmė glūdi tarp sąvokų spektaklis ir teatrinis veiksmas?
Įdomus potyris, kai žiūrovas pats gali kontroliuoti gaunamų emocijų srautus ir kiekvienas sugeria skirtingus potyrius. Gebėjimas išgyventi menininko atliekamą performansą čia ir yra svarbiausias.
Absoliuti dauguma legendų atveža legendomis tapusius, o tai reiškia ir smarkiai senstelėjusius darbus. „Cukraus pakaitalo“ ir „brandaus pelėsio“ skonis neapleidžia dar ilgai.
Religinė drama tekste ir scenoje: „Kankinys“ nėra vienintelis spektaklis, aštriomis temomis sukėlęs vienokias ar kitokias reakcijas, ar kaip tik – nulydėtas lyg ir per daug tyliai.
Kiekvienas archetipas turi ir gerąją, ir blogąją pusę. Ne išimtis ir spektaklyje vampyriškos estetikos persmelktų lėlių įkūnijamas šešėlis, su kuriuo žmogiškieji personažai ir grumiasi, ir šoka tango.
Koršunovas pasitiki pirmuoju Mayenburgo pasakojimo planu. Pjesės autorius už tokį (pasi)tikėjimą kerta režisieriui atgal su dviguba jėga. Būtent pats Mayenburgas savotiškai demaskuoja Koršunovą.
Lupa puikiai išnaudoja žiūrovo troškimą pademonstruoti savo artimumą meninei bendruomenei. Ir tai yra vieni netikėčiausių spąstų, skirtų – atsiprašau už banalybę – apnuoginti miesčionišką mentalitetą.
Žmonės neapsisprendžia, ką išsirinkti ir, bijodami išmesti pinigus už tai, kas galėtų juos nuvilti, tiesiog nesirenka nieko ir festivalis praranda savo žiūrovus.
Tenka pasakyti, kad dėl tokios demokratinės festivalio politikos jo turinys itin priklausė ne tik nuo studentų apsiskaitymo, bet ir nuo jų raštingumo lygio.
