Lietuviai lietuviškus ir anglakalbius spektaklius lankė itin vangiai, o poilsiautojai, dažniausiai rusai, rusakalbei kultūrai neliko abejingi. Rusų tauta mėgsta savo žvaigždes, tad dažnai rinkosi ne spektaklio kokybę, o pavardes.

Baigdamas ministras Šarūnas Birutis padėkojo Henrikui Savickiui už rūpinimąsi miesto, kuris svarbus gerbiamam aktoriui, teatru.

Tai ne kultūros fabrikas, tai verslo fabrikas. Labai pikta, kai verslo įmonės prisidengia kilniais tikslais, neva suteikia jauniems kūrėjams erdvę, o už akių juos apiplėšinėja.

Priimantieji sprendimus negali atspėti, ko jums reikia. Turite jiems tai pasakyti, nuolatos aiškindami, kuo visuomenei naudinga šokti ar gėrėtis šokiu. Vertėtų susipažinti, kaip veikia
politinė sistema.

Visų pirma teatras man yra žmonės, kurie mane suformavo. Aš užaugau su pirmapradžiais aktoriais, kurių jausmas bėga pirma proto.

Vis dėlto praslinkus porai savaičių kai kurie kandidatai atverčia kortas. Tarp paraiškas pateikusiųjų esama ir itin intriguojančių personų.

Ką aš čia darau? Perpasakoju Brassaï knygą, Prancūzijoje išleistą 1964 metais? Gyvenu joje. Kvėpuoju „beribe laisve“, kai žmonėms rūpi tik kūryba ir niekas kitas.

Mūsų baimė – šiuo metu pagrindinis įrankis, reikalingas mus nužmoginti ir kontroliuoti. Taip, baimės kultūra ir yra esminis nūdienos dėmuo.

„Šermukšnio“ programos sudarymo logikos ieškoti neverta. Tačiau ir nesistebėti jos trūkumu per sunku. Kam tradiciniam teatrui galynėtis su gryno oro teikiamais malonumais?