Dėl retrogradiškos ir nemokšiškos kultūros politikos mūsų visuomenė, deja, gyvena savotiškame kultūriniame gete ir nemato, nepatiria turbūt kokių keturių penktadalių pasaulinės kultūros įvairovės.
Valentinas Masalskis: „Čia bus kalbama turbūt net ne apie mirtį, o apie žiaurumą mūsų viduje, apie karą, kuris vyksta mūsų galvose. Dėl to mes naudojame tikras pavardes ir vardus”.
Autobiografijos esmė – kviesti atrasti save kitų istorijose, nesijausti tokiam vienišam pasaulyje. Performansas yra menas tuomet, kai jis pranoksta save ir nurodo į kažką daugiau.
Sutikome ten britų prodiuserį, kuris važinėjo į Fringe 11 metų, kaupė žinias ir tik tada pasiryžo atvežti spektaklį, bet taip, kad iškart būtų pastebėtas. O mes – pirmokai.
Šį sezoną daugelis teatrų akcentuoja poreikį tą pokalbį gerinti, būtinybę stiprinti jį, kartais siekiant publiką ir susigrąžinti. Publikos nubyrėjimui įtakos turėjo ir vidinės teatrų suirutės.
Ar gali būti tik vienas teatro veidas? O kai praneši, kad jau susikūrei, nekyla grėsmė nurimti? Ar gyvybingumas neturėtų tapti iššūkiu, o ne inercija nuolat siūlyti naują, nematytą?
Labiausiai trikdo tai, kad būname ilgą laiką nevaidinę „Hamleto“. Prieš Venecijos bienalę paskutinį kartą vaidinome, rodos, vasario mėnesį.
Dabar esu apimta nevilties, kaip turbūt jausdavosi ir repetuojantis Mazūras, nes knyga – ne tokia, kokios aš norėjau. Krūva nuotraukų dar nereiškia, kad tai albumas. Dizaineris man prisipažino, kad jis taip iki galo ir nesuvokė, kas daro knygą – teatrologė ar režisierius.
Viena didžiausių dabartinio pasaulio vertybių – galimybė pažvelgti į viską paprasčiau, nesureikšminti tam tikrų dalykų ir suvokti egzistuojančią alternatyvą.
