Tai laikas, kai ekranas išsiplečia, windows‘ai prasiveria, rėmai plačiaformuojasi į visą tavo akiplotį, garsai išauga iki kurtinamos mūšos, o kambario langai išeina į kiemą ir kartais negrįžta.

Prisimenu vieną pasakojimą iš Biržų. Kai buvo sušaudyti žydai, buvo ateita pas vokiečius norint pareikšti, kad čia dar yra tokių vadinamųjų „bambizų“, kuriuos irgi reiktų pašaudyti.

Apmaudu, kad mūsų teatras nemoka rimtai kalbėti aktualiomis temomis. Ilgą laiką slėpęsis už metaforų dabar slepiasi už eksperimentų, bet aktoriai taip ir neišlenda iš už kaukių.

Teatre žiūrovai paprastai kviečiami apmąstyti etinius klausimus. O teatro tyrimai yra tiek svarbūs, kiek jie sugeba paskatinti mus mąstyti apie pasaulį.

Stengiuosi būti labai atsargi, jeigu kokia nors teorija tampa mada, jeigu daugelis tyrinėtojų pateikia vieną ir tą patį sprendimą. Niekada nebūna vieno sprendimo, reikia ieškoti skirtingų.

Vaidas Jauniškis: Kai publika atsistoja ploti, dalinuosi įtūžiu su Emiliu Zola. Rasa Vasinauskaitė: Man patinka technologijos. Arba – visa tai, kas verčia teatrą pasitempti.

Vienatvė, meilės troškimas, atrodo, buvo daugumos pasirodymų pagrindinė tema. Juk iš tiesų cirkas – kaip reta vienišas, nuo namų labai dažnai atskiriantis menas.

Pamirškite vienas kitą vejančius pavienius triukus, galvokite apie šiuolaikinį siužetinį arba abstraktų teatro ar šokio spektaklį, papildytą akrobatikos, žongliravimo, vertikalaus šokio, trapecijos, lanko ir kitais elementais, pasakojantį jautrias asmenines istorijas ar narpliojantį painias visuomenines problemas.

Neišeikim iš vaidmens, neišeikim iš „Menų spaustuvės“, tegyvuoja šiuolaikinis cirkas ir mes kartu su juo!