Žmonės gali dešimtmečiais nesimatyt, o po to susitikt, ir tas „A, ir tu buvai pas Karalienę!“ iškart atveria epochą. Dramos būrelis buvo dalis tos epochos, be kurio tas anuometinis Vilnius mano kartai sunkiai įsivaizduojamas.

Kauno menininkai – ir dailininkai, ir rašytojai, štai ir teatralai – pasigenda glaudesnio ryšio su savivaldybe. Ne kiekvieną problemą įmanoma spręsti direktyvų ar paskyrimų būdu, nuolatinis dialogas itin pageidautinas.

Visuose spektakliuose – beveik kiekviename – vaidina Aleksandras Rubinovas. Aišku, yra ir daugiau aktorių, kurie beveik visuose spektakliuose vaidina, bet jie nerodo noro išeiti.

Aš, Aleksandras Rubinovas, Kauno kamerinio teatro meno vadovas, aktorius ir režisierius, drauge su savo tėvu Stanislovu Rubinovu kūręs ir sukūręs Kauno kamerinį teatrą šiandien stoviu prieš baisų pasirinkimą.

Mazūras – Girdzijauskaitei netikėtai! – pareiškė: „Džiaugiuosi, kad esu dailininkas, o ne režisierius. Tos pjesės man mažiausiai reikalingos. Aš paimu žalią medžiagą ir einu tolyn.“

Mintyse primetu, kad per 700 metrų interviu „Žinių radijui“ nuo „Menų spaustuvės“ iki „Cozy“ mes trise iškvėpėm kokį šimtą gramų CO2.

Škotijoje dėstytojai, pamatę mus besišnekučiuojančius, sakydavo: nustokit būti baleto šokėjais. Juk apšilti reikia ne tik kūnui, bet ir mintims.

„Why does the tree undress himself only to wait for a snow?“ Viskas – tik sniego laukimas: daugiau jokios logikos ir priežasties-pasekmės dėsnių. Atsipalaiduokite.

Jau 1993 m. jis norėjo įgyvendinti tokią reformą, kokios siekiama šiandien, po 22 metų! Jo idėjos buvo labai drąsios. Bėda ta, kad dauguma teatralų asmeninius interesus tapatina su teatro interesais.