Todėl norėčiau paklausti, kur yra ir ką veikia Lietuvos kūrybinės organizacijos, kurioms iš valstybės biudžeto skiriama tikrai nemaža suma – 716 550 eurų.

Visų Lietuvos festivalių biudžetai nedideli, bet palyginkime, kaip sukasi ir kiek renginių pateikia kiti. Perfrazuojant OKT mitologiją, reikėtų pasižiūrėti į veidrodį ir paklausti, kam tu esi.

Krystianas Lupa: Vos tik iškeliame sau kokį nors klausimą, iškart išvystame tam tikrą minties horizontą ir manome, kad ten mūsų ieškojimų pabaiga. Jeigu atsiplėštume nuo tos pirmosios įžvalgos, pamatytume, kad galime žengti toliau, o ten atsiveria kažkas visiškai nauja. To nebijoti mane išmokė Swinarskis.

Tenka su nedideliu skrudintos pupelės kartėliu pripažinti: Frischas kelia egzistencines temas, kurios Vakarų pasaulyje žymi išgyvenamą ar jau net praėjusį socialinių modelių etapą, kai Lietuvoje vis dar kultūriškai suprantamesnė lieka „Paskenduolės“ patriarchalinė paradigma.

…„toksai teatre vaidinimas: šokimai, rodymai, nudavimai be kalbos ir be balso“. Šis apibūdinimas iš 1907 metais Tilžėje išleisto „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlio“ puikiai tinka ir dabar, praėjus daugiau nei šimtui metų.

Ne tik tiesa, bet ir klaidos gali būti nuvalkiotos arba įdomios, atsargiai dviprasmiškos, vedamos noro patikti arba smalsiai, įžūliai ir nuoširdžiai provokuojančios žiūrovus bei kompromituojančios pačius kūrėjus.

Beata Tiškevič: kai studentą išneša iš egzamino ar spektaklio ir veža tiesiai į Vasaros g., mums visiems yra tokia pažįstama ir natūrali situacija, kad jau niekas apie tai net nekalba.
Karolina Žernytė: 6 studijų metai buvo juodžiausi mano gyvenime. Viskas, ką dariau po to, buvo skirta atgaivinti pasitikėjimą savimi ir tikėjimą menu.

Žinau, ką išgyvena tie vaikai studijose. Nuolatinės ašaros, neišsimiegojimai, stresai, dar ir patyčios. Nemanau, kad į vaikų interesus kada būtų atsižvelgta.

Lapkričio mėnuo buvo dosnus kitokio teatro vaikams: nauji spektakliai pabandė sužmoginti, atgaivinti, sušildyti apkerpėjusį Vilniaus kūną.