Gaila, bet tokį teatrą vaikams, kokį galima pamatyti festivalyje KITOKS, iš tiesų vis dar tenka vadinti kitokiu. Dažniausiai aktoriai bei šokėjai nieko nevaidina ir prisistato kaip spektaklio kūrėjai, norintys pasidalinti savo kūryba su žiūrovais.
Kaip ir suomiai, prancūzai sekė vizualinės formos pasiūlymus, sėkmingai atverdami kelią vaikų ir suaugusių vaizduotės žaidimams.
Sukūrėme laisvę, demokratiją ir sunaikinome herojų. Herojui nėra dėl ko ir už ką kovoti, nėra ideologijos, nebėra visuomenės, tik pasiklydę individai, bandantys įrodyti savo egzistavimą.
Kiek metų tu čirškei apie klimato kaitą kaip bevertis paralyžiuotas paukštis? Teatre mums reikia paslėptų poteksčių, mistikos ir dviprasmybės, o ne dviejų laipsnių limito ir vėjo jėgainių inžinerijos.
Šis laikas – tinkamiausia proga prisiminti „kamane.lt“ įkūrėją, vyr. redaktorę, vienu reikšmingiausiu lietuvių teatro istorijos laikotarpiu dirbusią teatrologę, žurnalistę Vidą Savičiūnaitę (1956-2011).
O juk kai pradėjome prieš šešis metus, tėvai ir mokytojai labiausiai vengė užsieniečių – galvojo, kad vaikai nieko nesupras ir pirmiausia išpirkdavo bilietus į lietuviškus spektaklius.
Tiek mažai tos inteligentijos Panevėžyje, todėl norisi sujungti ją, kad pradėtume veikti kartu. Kol kas dauguma entuziastingai pažiūrėjo į tą projektą.
Menininkės nuovargio ženklų nebuvo matyti net ir po dešimties, vienuolikos valandų. Visgi ištraukos vis dažniau buvo skaitomos prigulus ant to paties knygų kalno. Lyg lovoje prieš miegą paskutinį kartą naršant veidaknygėje.
Išnaudojant įvairius pojūčius galima sukurti įspūdį, kad tikrai dalyvaujama iliuzijoje, ir suteikti žiūrovams galimybę patirti realias emocijas.
