Darbas su kitokį teatro matymą turinčiais kūrėjais trupei buvo neabejotinai naudingas. Šie pastatymai aktorius vertė laisviau improvizuoti, tapo erdve, kur galima pamaištauti prieš savo mokytoją.

Tėvai dažniausiai laukia, kol vaikui sueis treji metai, ir tuomet pradeda rūpintis jo ugdymu. O tada jau yra vėlu. Kūdikystė Lietuvoje yra labai apleista.

Penki spektakliai ir kiekvieno centre – savitas žmogaus likimas. Šiuos herojus suartina pastangos susidoroti su vienatve ir savarankiškai mąstyti akistatoje su pasauliu. Išlikti savimi, kalbėti savo balsu, suvokus, kad tik šitaip galima atrasti „tuštumos kriterijų“.

Tikrieji talentai (Sabonis, Urmana ar Špokaitė) gimsta kartą per daugelį metų ir būna profesiškai aktyvūs konkrečiu apibrėžtu laikotarpiu, o ne tada, kai valstybėje teoriškai padaugėja finansų.

Kuo toliau, tuo dažniau tenka išgirsti, koks svarbus ir teikiantis džiaugsmo scenos menų atstovams yra pats kūrybos procesas, Teatro menas juk gimsta ne sėdint vienam prie kompiuterio, jis – tikrų nuotykių žanras.

Nematomas darbas vyksta daugybėje erdvių, daugybėje galvų. Net ir dabar, rašant šias eilutes, vaidinami premjeriniai (galbūt jie ir bus tie svarbiausieji, paženklinę metų virsmą?) spektakliai. Teatras keičiasi, darosi kitoks, kalba kitaip ir apie kitus dalykus.

Nes kitų prasmių nei kasdienybės džiaugsmai vargu ar yra. Todėl tai reikia saugoti kaip sodą vidury miesto, kad jis niekada nebūtų nusiaubtas.

„Moteris niekur nevertinama pagal atliekamą darbą, ją vertina pagal lytį,“ – prieš gerą šimtą metų skundėsi anarchistė Emma Goldman.

Brigita Arsobaitė: atvažiuoji ir duodi tai, ką gali, bet nepuoselėji kaltės jausmo. Dalini šviesą. Jeigu mus priima, manau, tai yra reikalinga.