Velniop visokius įrenginius ir kompiuterius – eikite į teatrą, užimkite vietas parteryje ir balkonuose, įsiklausykite į žodį ir įsižiūrėkite į gyvus vaizdus! – prieš jus teatras, nenuvertinkite jo ir nepraleiskite jo savo skubriame gyvenime.

Spektaklis, nepaisydamas spaudos ir apdovanojimų, gyvena savo atskirą, individualų ir, kas svarbiausia, nenuspėjamos, dažnai jį patį ar, tiksliau, jo kūrėjus nustebinančios trukmės gyvenimą.

Tikriausiai būtent operos gerbėjų prielankumas, o ne režisūrinių interpretacijų tendencijos „Bohemą“ iškėlė į populiariausių, dažniausiai statomų operų trejetuką.

Veržkis per kūną į teatrą, į literatūrą ir kalbėk kūrybinį burtažodį, kartok, kuždėk kaip aimaną mylimojo guolyje – taip pažadinsi teksto erotiškumą, pasiūlytų Barthes‘as, kuris padeda suprasti ne vien kūrinio radimosi struktūrą, betgi visos knygų mugės svaigimo efektą.

Guna Zeltinia: tai, ką gavau dirbdama archyvuose, studijuodama ligšiolinius Šekspyro tyrinėjimus, žiūrėdama jo veikalų pastatymus Baltijos šalyse, Anglijoje, Kanadoje, Amerikoje ir kitur, visam gyvenimui liks mano turtas.

Jeigu ne teatrinė magija, ne tokia „gyvosios sceninės medžiagos faktūra“ kaip Budriūnaitės-Abės raudona suknelė ir jos menkai pridengtas įdegęs kūnas – projektas pratinti žiūrovą prie brechtiškojo scenovaizdžio kaip pasaulio-sąšlavyno, būtų nelikęs be stipresnės gynybinės reakcijos.

Garsioji Alberto Einšteino frazė „Vaizduotė yra svarbesnė už žinias“ pamažu tampa pažangaus ugdymo šūkiu. Kūrybiškumo, vaizduotės lavinimas akivaizdesnis spektakliuose, skirtuose jaunesnei auditorijai, bet jaučiamas ir tuose, kurių adresatas yra vyresni vaikai.

Janas Lauwersas: „Netarnaujantis menininkas nėra vertas menininko vardo. Grožis vis dėlto yra ginklas, ir artimiausiu metu mes jus suvesime“.

Ilgai truko, kol supratau, kodėl esu taip įsikibusi į diskusijų svarbą po pjesės skaitymų ar spektaklio premjeros – būtent dėl to, kad kartais tai gali būti vienintelė galimybė sudalyvauti išsamesniame pokalbyje apie savo kūrinį.