Ir kai mes savo ruožtu išnyksime, tie veikalai ir toliau egzistuos, galbūt šiek tiek įgavę mūsų pačių gyvenimo ir likimo atspalvių, ir taps dalimi žmonių, apie kuriuos jis negalėjo numanyti ir kuriuos mes vargiai galime įsivaizduoti.
„Pasaulis – tai scena“, – rašė didysis dramaturgas. Šiuo požiūriu visi esame scenoje, gavę tam tikrus vaidmenis, juos atliekantys ir keičiantys, o gal net jų atsisakantys.
Visi išoriškai ignoruoja apdovanojimus iki tol, kol patys nėra jiems pasiūlomi. Ta neigiama nuostata apdovanojimų atžvilgiu yra labiau apsimestinė, nes nėra nė vieno aktoriaus, kuris nesidžiaugtų, kad yra nominuotas ar apdovanotas.
Jeigu būtų pakviestas nors vienas teatro istorikas, gal nebūtų nutylėta, kodėl Miltinis buvo priverstas eiti į tokį gėdingą kompromisą su sąžine. Taip pat nelabai aišku, kodėl Kultūros ministerija palaimino šios fiktyvios datos minėjimą, kai knygose parašyta, jog teatras įsteigtas 1940 metų rudenį.
Kasmet bendraudamas su trupėmis iš Vakarų, jaučiu didelę gėdą už savo šalį, atsiprašinėju, kad mūsų kultūros finansavimo sistema vis dar posovietinė. Dauguma supranta ir laukia toliau.
Vis dėlto didžiausiu slenksčiu tampa tie 6500 km, įsiterpusių tarp Lietuvos ir Kinijos. Jau šiais metais visi spektakliai, vyksiantys į Kiniją ir kreipęsi į Kultūros tarybą finansinės paramos gastrolėms, konkuruos tarpusavyje. Kvaila situacija.
Kokių jų norime? Elitinių, gal net snobiškų, nedidelės grupės savo srities ekspertų, savotiškų šalies teatrinės bendruomenės patikėtinių atsakingai skiriamų ar kompromisinių, liaudiškų, kuo platesniam ir įvairesniam kūrėjų būriui išdalijamų lygybės ir brolybės principu?
Panevėžį seniai reikia sudrebinti, pažadinti, prikelti. Ir ne kokiais kvailais skandalėliais, bet meno pasiekimais. Arba totalinėmis žymių menininkų nesėkmėmis.
Komisija dėl spektaklių gausos nesiskundžia ir stengiasi, kiek įmanoma, viską pamatyti gyvai, toje scenoje, kur spektaklis ir buvo kurtas. Deja, kartais tai, ką pamatome, palieka slogų įspūdį.
