Šokdami mes galime susigrąžinti užmirštus ar prarastus jausmus, užmirštas galimybes, galime išmokti matyti, jausti, kitaip bendrauti su žmonėmis.
Vienam spektakliui sukurti mes turime vidutiniškai 4000 eurų, o į šią sumą turi tilpti: atlyginimai aktoriams, scenografijos meistrams, kostiumų dailininkėms, režisieriams, kompozitoriams, dramaturgams, vadybininkams, rekvizitams, medžiagoms kostiumams ir scenografijai.
Jau rengdami pirmą festivalį norėjome parodyti tik šiuolaikišką teatrą, todėl sąmoningai atsisakėme kad ir labai garsių, bet tradicinį, konvencionalesnį teatrą reprezentuojančių vardų.
O kaip su saviraiška? Sau visada gali kurti, bet čia jau nepabaigiama diskusija, kokia (ne)tiesioginė nauda visuomenei iš meno.
Jie išmoko ir ištobulino akrobatikos rašmenis ir kalbą, o dabar su ta kalba ir gražbyliauja, ir keikiasi, ir už nosies vedžioja, ir pakviečia, ir pasiunčia.
Panašu į kilnojamą cirką, kuris tinka ir Novosibirskui, ir Nidai, nes rusų kalba esą ir ten, ir ten tinka. Keistas savivaldybės sprendimas. Nesolidu. Nemokamas sūris tik spąstuose.
.jpg)
Bet pažiūrėkime į jauną žmogų – ką jam daryti baigus bakalauro arba magistro kūrybines studijas?
Dalyvauti tokiame renginyje emociškai gali būti labai stipru. Žinoma, sudėtinga: pirmadienis, vasaros pabaiga, kam darbas, atostogų pabaiga, bet viliuosi, kad mums pavyks susirinkti.
Proginės kalbos ir menininkų apdovanojimai man primena neištikimo vyro elgesį su apgaudinėjama žmona. Jai perkamos brangios dovanos, sakomi jausmingi, ašaringi komplimentai. Bet tai niekaip nekeičia fakto, kad be jos galima gyventi.
