O ką mes vis dėlto veikiame su spektakliais, kai užsidarę verandose, kabinetuose, virtuvėse, bibliotekose ar vienuolynuose rašome apie juos? Ką daro kritikas, menotyrininkas su kūriniu, interpretuodamas ir vertindamas?

Tikrai nesiimsime skelbti stebuklo, neapsimetinėsime staiga tapę novatoriais, nei iš šio, nei iš to, ar vien dėl juridinio statuso virtę progresyviausiu teatru. Taip prarastume gerokai daugiau, nei dabar galime atrasti.

Šiandien teatrų spaudos pranešimuose ar reportažuose iš užsienio sutinkame naujų terminų, susijusių su mums nepatirtais ir negirdėtais žanrais, kūrybos modeliais. Kaskart autoriai ir redaktoriai susiduria su problemomis – kaip elgtis ir net iš kurios kalbos versti, nes skirtingos tautos skirtingai tai įvardina.

Pagrindinis laimėjimas – pamatėme, kiek daug kūrybiškų atradimų gali padaryti susijungusi Lietuvos teatro bendruomenė.

…kad dar po dvidešimties metų niekas šokio spektakliuose nebeieškotų istorijos ar siunčiamos choreografo žinutės, kad žiūrovai po šokio spektaklių pasiliktų pokalbiui su kūrėjais, o ne aikčiodami, kad nieko nesuprato, lėktų į kavines ir barus ar namo ir kad nesupratę vieną, antrą ar net trečią kartą išliktų žingeidūs…

Jei būtų patenkinti visi teatrų kvietimai gastroliuoti Kinijoje, Lietuvoje teatrams bent pusmetį nebūtų už ką statyti spektaklius. Ar tikrai nemenka dalis Lietuvos visuomenės pinigų turi atitekti Kinijos komunistų partijos strategijai vykdyti?

Kartais, turint tiek pinigų, kiek reikia nutiesti 500 metrų asfalto, kultūros dėka galima ir šviesmečius nutiesti. Kada tai supras valdininkai? Kada tai supras visuomenė?

Metaforų kūrimas kartais būna panašus į Nekrošiaus, kai žodis tiesiogiai verčiamas gestu, vaizdu. Kreontas bando užsidėti karūną ir atlieka ištisą komišką numerį, kai per sunki jo galvai valdžia nusveria visą kūną.

Mano žiniomis, dar niekas pasaulyje nėra matęs Karmen ar Hamleto. Matome dainininkus ir aktorius, kurie scenoje elgiasi taip, kad esame kviečiami, o gal mus netgi verčia suvokti juos kaip Karmen ar Hamletą.