Pirmiausia, kažkas nutiko laikui. Penki dramaturgai iš devynių savo pjesių parašyti nespėjo. Tuomet kažkas nutiko ir „Versmės“ festivalio sampratai.
Tai, kas vyko scenoje, atrodo fiziškai neįmanoma, tačiau atlikėjams tai tėra technikos „atrakinimo“ klausimas. Šiuolaikiniam cirkui nėra nieko neįmanomo.
Siekdami būti įdomūs ne tik patys sau, bet ir kitiems, turime atsiverti pasauliui ir sukurti vietą, kuriame tas pasaulis galėtų apsilankyti ir pasidalinti tuo, ką turi.
Тai nuostabu. Kurtieji parodo visiškai kitokią mums jau žinoto dalyko kokybę. Judesiu jie gali ne tik perteikti muziką, bet ir sukurti choreografiją. Ir dėka to įrodo, kad jau pats judesys yra vertybė.
Tai yra blaivaus ir apvalyto žvilgsnio atgavimas. Pagaliau tai tiesiog džiaugsmo, džiaugsmingo ir gaivališko santykio su pasauliu atgavimas.
Po daugelio metų Lietuvos scenos menas grįžo į Europos prestižiškiausias aikšteles ir teatro forumus, o mūsų kūrėjai vėl atsidūrė tarp šiandienos garsiausių pasaulio scenos menininkų.
Praktiškai visi kūriniai paaugliams gvildena tokias pačias temas, tad kuo išskirtinis šis atvejis?
Kam iš esmės reikalingi įvairūs festivaliai, konkursai ir kitokie panašaus pobūžio renginiai, jeigu žinia apie gautą įvertinimą nepasiekia visuomenės?
Jokių dramaturgų ruošimo spragų Lietuvoje nėra, nes nėra paties ruošimo. Dramaturgus į Lietuvos teatrą vis dar atneša gandras, arba jie randami kopūstuose.
