Sąlygos puikiam, jautriam ir provokuojančiam spektakliui yra. Tačiau tema, spektaklyje turėjusi būti svarbesnė už siužetą, nesuskamba.

Šįmet buvo pastebima: Alytaus festivalis vyko, norėdamas ne tik įvykti, bet ir būti kuo plačiau, kuo ryškiau matomas – įdomus ne tik pats sau.

Publikos daugumai istorijos buvo ne asmeninės, o kitų. Kad jos taptų mūsų, reikia rasti, kas tarp vienų ir kitų būtų bendra, artima.

Laisvas žmogus kuria iš džiugesio. Norėčiau, kad išsilaisvintume nuo noro koncentruotis į save, kad nebereikėtų įvertinimų, apdovanojimų ir galėtume laisvai reaguoti į pasaulį ir jo įvykius.

Nemažai daliai žmonių opera yra ekscentriškas, labiausiai nuo pilkos kasdienybės nutolęs menas, siejamas su tam tikru teatrališku dirbtinumu. Todėl nereikėtų stebėtis, kad daugiausia publikos sulaukia klasikiniai pastatymai.

Aleksandras Andrejevas: esu nustebintas režisieriaus talento – tuo, kaip jis sugebėjo šio teksto monolitus perkelti į sceną ir daug ką netikėtai perskaityti scenos kalba.

Atidarau seną lagaminą ir vaišinu jus anuo laiku, kai tėvai buvo jauni ir dosniai susirašinėjo. Dabar, kai jau daug metų jų abiejų nebėra, kartais atrodo, kad jie rašo laiškus šiandien, iš ten į čia.

Lietuvoje nuo pirmos klasės mūsų vaikai siunčiami į „tikybos“ pamokėles, kur jų nemoko pasaulio religijų pažinimo, o tik – katalikybės tiesų. Jie priverčiami manyti, kad tai yra vienintelė teisinga religija.

Rašyti galima, mokyti dramaturgijos galima, bet teatrui tai nieko nereikš, jei režisieriai tų parašytų dramų nestatys. O Lietuvoje jas stato retai.