Ar Naujasis cirkas vis dar atrodo kaip galimybė peržengti ribas? Kaip stebuklingas, beribę laisvę suteikiantis šaltinis?

Spektaklyje pateikiama faktų, prielaidų, nuojautų, išvadų ir įsitikinimų pynė leidžia suprasti, kokį sudėtingą uždavinį sprendėme prieš penkerius metus.

Pjesių skaitymų žanras ypatingas savo atvirumu žiūrovų vaizduotei – publika gauna nuogą skeletą, kurį turi pati vizualizuoti, suvokdama kurti.

Lėlių teatras vis tvirčiau išsikovoja teisę prabilti bet kokia tema, kad ir kokia sudėtinga, nevienareikšmiška ar kupina įtampų ji būtų.

Menininkas narve – neįtikėtina, kad tai ne metafizinė metafora, o šių dienų realybė.

Baigiantis vasarai vėl apima gero teatro ilgesys.

…kol ausyse dar skamba daugiausiai kartotas priedainis „…gyventi gražu, o ypač gražu gyvent pamažu…“

Kai meno vadovas yra ir direktorius, kai jis nepakeičiamas, o jo vardą puošia doc. ir dr., krūtinę – medaliai, galvą – laurai, o publika – ką publika?

Teatrų atstovai teigia, jog priežasčių ne viena.