Kūrėjams šie pragarai buvo kelias kasdieniškam gyvenimui bei santykiams apvalyti ir jų vertei sugrąžinti.
Iš pradžių norėjosi būti kuo toliau nuo to. Tarsi akistata su savimi.
Baigėsi vienas svarbiausių lietuviško teatro sezono įvykių – jau keturioliktasis „Sirenų“ festivalis.
…ir buvo puiku tiesiog sėdėti ir jausti, kaip šis dūmų ir blyksnių, ir muzikos, ir video sūkurys, kuriamas kaip reta manieringai, šturmuoja jausmus…
Ross spektaklio Rusija – nebūtinai galingas Rytų šešėlis, visų pirma tai mumyse pačiuose glūdinti negalia ir beprasmybė.
Didelio miesto erdvėje žmonės taip pripratę prie keistų dalykų, kad nebereaguoja. O kartais performanso tikslas ir yra užduoti klausimą.
Festivalio organizatorės surengė alternatyvų teatro festivalį, kuris sukūrė dialogą su rečiau pasiekiama publikos dalimi.
Aktorės jubiliejaus dieną siūlome paskaityti jos knygos „Švytintis rūkas“ skyrių apie kelionę su Krystiano Lupos „Didvyrių aikšte“ į Avinjoną.
Kiek džiaugsmo gali suteikti sėkmingas bendradarbiavimas ir kaip būtina bendrauti, norint ne tik kurti, bet ir gyventi bendruomenėje.
