Zabi yra vienintelis spektaklio dalyvis, atitinkantis „stereotipinio“ pabėgėlio situaciją. Jo istorija atspindi tūkstančių Europoje prieglobsčio ieškančiųjų likimus.

Niekada nenustojau jausti atsakomybės prieš to meno vartotojus, kurių mokesčiai keliauja kultūros išlaikymui.

Ir galbūt šiame įtampos kupiname laike kaip tik to ir reikia. Tokio smegenis atpalaiduojančio lengvumo, nekalto infantilėjimo, tiesmuko priėjimo prie vidinių žmogaus reikalų.

Analogiškai kartais elgiasi ir moteriškam solidarumui tarnaujantis feminizmas – konstruoja moterų-aukų, kurios pačios nežino, ko nori, vaizdinius.

Kartais žiūrovai nesupranta, kad laikas keičiasi ir kad ne šiaip sau menininkai keičia formas.

Tam tikras tapatybės derinys su ekonomika ir yra kultūros industrija. Ši sistema pati save aprūpina, bet siekia ir kultūrinių tikslų.

Turime tokių spektaklių, kuriuose publika gauna tai, ko kitur gauti negali.

Galima pradėti diskusiją, ar šiuolaikinis cirkas peržengia (turi peržengti?) ribas.

Išeiname į tą patį greitkelį – vėl kalbame apie kapitalizmą ir vartojimą.