Spektaklis, sukurtas keturių choreografų iš skirtingų žemynų, suteikė nemažai pamąstymų ir apie šokį, ir apie maistą, ir apie pasaulį, kuriame susitinkame.
Šiam festivaliui pritrūksta griežtesnės provokacijos, kažko ne tokio patogaus, to, kas paskatintų siekti ne šiaip kažkokių, bet pačių geriausių rezultatų.
TheATRIUM neturi išryškintos koncepcijos arba šūkio. Intuityviai stengiamės publikai pristatyti tai, ką ir patys norėtume pamatyti.
Kaip atvesti į teatrą žmones, kurie patys knaisiojasi gyvenimo sąvartyne, patys ieško savęs, pasiklydę, nerandantys gyvenimo prasmės.
Jei prieš pradėdamas žinočiau, koks bus finalinis rezultatas, būtų neįdomu. Todėl einu ten, kur nežinau – žiūriu, kur nuves tyrimas.
Repetuojant priprantama prie to, kas pirmą kartą žiūrintiems atrodo absurdiška. Tačiau beveik niekas „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijų nežiūri antrą kartą.
Jaunosios kartos aktoriai, režisieriai, dramaturgai ir kritikai atranda vieni kitus ir naujus (susi)kalbėjimo būdus būtent čia, Klaipėdoje.
Jeigu spektaklis vaikams, tai jam kažkodėl turi užtekti mažiau pinigų. Lyg tokiuose spektakliuose aktoriai mažiau vaidina ar kostiumų, muzikos sukūrimas mažiau kainuoja.
Mums (man!) ir vėl reikia Eimunto Nekrošiaus magiškojo ekrano – milžiniško padidinamojo stiklo, kad pamatytume tikrąjį dabarties vaizdą.
