Didžiausias Antono Čechovo žinovas Lenkijoje net nubalęs iš įtūžio iškošė: „Neapkenčiu šito režisieriaus, bet jis, bjaurybė, genialus!“

Gabrielės Labanauskaitės knyga, kaip ir jos raudoni viršeliai, yra pulsuojančios minties, pilna gyvybės ir džiazo.

Netekome didingos tarptautinės operos scenos asmenybės, į didžiąsias scenas išvedusios žymiuosius latvių ir lietuvių dainininkus.

Pradėti galima nuo įsivaizduojamos diskusijos: kam išvis kūdikiams teatras? Gal tai nebežinančių kuo užsiimti menininkų ir supermamyčių užgaida?

Čia paimtas aštrus kampas su Žemaite, ir tai yra nauja, įdomu. Klasika sensta nenaudojama. O va toks grįžimas – kūrinį prikelia.

Kūdikiams svarbiausia – sensorika ir estetika. Todėl spektakliai kupini garsų, kvapų, judesių, objektų.

Iš tikrųjų mane kur kas labiau jaudina ir skatina veikti tai, ką kiti vadina mažais dalykais. Man jie yra dideli.

Bet kaip išlaikyti autentiką ir atidaryti Žemaitę? Gabrielė yra sakiusi, kad Žemaitė su savo giliomis temomis yra lietuvių Shakespeare´as.

Nusiaukit. Sėskit ant žemės. Eikit paskui mus. Išgerkit. Pauostykit. Palieskit mano šlaunų raumenis. Kaip jums mūsų interakcija?