Pandemija į mūsų ąsočius įliejo ne tik lėšų, bet ir supratimą, kad kultūra yra nevienalytė, grupių interesai radikaliai skiriasi, ir kad ne vien menas yra kultūra.
Ar teatro fotografo darbai atspindi spektaklių autoriaus (šiuo atveju Nekrošiaus) pasaulį, ar tai vis dėlto yra savarankiškas fotografo „fototeatras“?
Norėjosi išgirsti visų parodų kuratorių – teatro „Meno fortas“ direktoriaus Audriaus Jankausko, aktoriaus Remigijaus Vilkaičio ir teatro fotografo Dmitrijaus Matvejevo balsus.
Norisi tikėti, kad trečiadienį (gegužės 27-ąją) Vyriausybė pasakys stiprų TAIP ir menininkams nebereikės vietoje renginių organizuoti protesto akcijų.
O jeigu teatras šį metą išnaudotų į priešakines linijas iškeldamas „paribių“ kūrėjus? Štai keletas alternatyvių vizijų, kaip ir koks teatras galėtų būti artimiausius mėnesius ar net metus.
Gaila, kad vienas kūrybiškiausių sektorių Lietuvoje iki šiol neatranda būdų karantino sąlygomis surengti šventę ar bent paminėti 2019-ųjų geriausius.
Esminis klausimas – kokią žinią į virtualią erdvę pereinantis teatras siunčia kultūros politikams? Ji paprasta – teatrą galima kurti ir pristatyti su gerokai mažesnėm sąnaudom ir visiems saugiu būdu.
Ar valstybė turi padėti kultūros laukui atgauti tvarumą po krizės dėl koronaviruso pandemijos, ar tai kultūrininkų atsakomybė?
Aktorių balsus branginu, dauguma jų atminty iškviečia vaidmenį po vaidmens, netgi spektaklį po spektaklio. Jie irgi iš sustabdyto gyvenimo. Kaip ir poreikis vertinti.
