Šių metų šokio tyrinėjimo platforma „Bitės“ inspiravo ne tik pamatytų kūrybos pristatymų, bet ir pačių kūrybinių procesų – kaip kūrybos esmės – apmąstymą.

„The Guardian“: „Skirtumai tarp medijų atrodo nesvarbūs, barjerai tarp performanso, teatro, literatūros ir meno tampa galimybe, o ne kliūtimi. Iš to galėtume pasimokyti“.

Metus mokiusis japonų teatro Japonijoje, Birutė Mar stengiasi tą specifiką perteikti apgalvotu judesiu, eigastimi, kalbėsena, tariamo žodžio intonavimu, ypatingu santykiu su atributika.

Krystianui Lupai raktinis žodis buvo „fašizmas“. Sakė, kad nori gilintis į fašizmo temą, jos šaknis ir ilgalaikes pasekmes.

„Vėliau visi atsiprašinėjo, viešai, pilni portalai atsiprašymų apie „administracinę klaidą“, pažadų, kad prezidentas asmeniškai pakvies Viktoriją ir įteiks tą Nac. premiją.”

Aiškintis, kas kaltas, galima jau po to, bet jei durys prieš svečius užstringa, su atsiprašymais pas juos lekia šeimininkas, o ne meistras, kuris statė spyną.

Kultūros srityje nepopuliaru sakyti „dirbu taip, kaip man moka“, nes savo pavarde niekas sąmoningai neišleis prasto darbo.

Viltingai nuteikė anonsuota gana konkreti kryptis: tiesioginis patyrimas, glaudus santykis su teatru. Apmaudu, bet būtent šio artumo ir pasigedau.

Polinkis viską iki dugno išaiškinti, edukologizuoti gali visiškai sunaikinti individualų, betarpišką, spontanišką meno suvokimą, tokį, kuris teikia tikrą malonumą.