Šiuolaikinis šokis ieško ne naujų judėjimo formų, bet patiems kūrėjams netikėtų aplinkybių, kuriose tenka pritaikyti viską, ką iki esamojo laiko sukaupia kūnai.
Panašu, jog šokėjai savo darbais svarsto ne apie tai, kaip mes gyvename mieste, bet kaip miestai gyvena mumyse.
Šią vasarą iš teatro išskrido Balandytė. Dabar tokio tipo aktorių kažin ar galėtų būti – kad iš tolo šviestų: artistė, kažkas ypatingo, ne šio pasaulio būtybė.
Manyti, kad postdraminis teatras yra tik teatras po dramos ar be dramos (t. y. parašytos pjesės) reiškia suprimityvinti patį reiškinį.
Dainuoja, kad miršta, dainuoja, kad geria taurę vyno (dažniausiai apnuodyto), ir nesugeba nei normaliai tos taurės išgerti, nei realistiškai numirti…
Renginių ciklą „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“ apžvelgia visą renginių programą matę lenkų teatro kritikas Łukaszas Drewniakas ir teatrologė Daiva Šabasevičienė.
Autobiografiškumas mene kaip savęs konstravimas. Tekste analizuojama, kaip mes pasakojame savo istorijas, ir ką iš tiesų mes ten pasakojame: ar tai, kas buvo, ar tai, ką galvojome.
Šiuolaikinio režisieriaus veikla yra sutelkti talentingus žmones, kurie drauge padaro gerus dalykus. Įdomu, kad būdami atskirai, po vieną, jie tų gerų dalykų nepadaro.
Šiemet „Cirkuliacijos“ organizatoriams pavyko prisijaukinti nemalonias temas, iš jų „padaryti dalykus“ ir išvengti šlamšto kūrimo įspūdžio.
