Eimunto Nekrošiaus spektakliai yra žiūrėjimas pro apšalusį, bet vis aprasojantį stiklą – nors aplink ir šalta, bet vis dar kvėpuojama.

Festivalio programa buvo nepaprastai įvairi. Pandemijos akivaizdoje dalis spektaklių išraiškos priemonių neabejotinai įgijo naujas reikšmes.

Jei politikų darbas yra ne tik siūlyti ir priimti sprendimus, bet ir kurti savo įvaizdį transliuojant informaciją visuomenei, kodėl jų veiklą analizuoja politologai, bet ne teatro kritikai?

Pokalbis su jaunosios kartos teatro režisieriais Uršule Bartoševičiūte, Augustu Gornatkevičiumi ir Naubertu Jasinsku.

Scenos meno kritikų diskusija – apie tai, kokiu cirku džiaugtis ir ko mokytis pakvietė šiemetinė festivalio programa, kokius iššūkius ji pasiūlė žiūrovams.

Lyg poetiniais rašmenimis jis teatro muziką išaukštino, jai suteikė išskirtinę vietą spektaklio struktūroje, tačiau tuo pačiu nukėlė ją nuo elitizmo bokšto.

„Labiausiai vertinu jautrų atlikėją – jei santykį su publika kuria toks menininkas, visai nesvarbu, koks fizinis atstumas juos skiria“, – teigia šokėjas Lukas Karvelis.

„Nors mintyse turėjau universalų visų problemų sprendimo būdą – atšaukti renginius, grąžinti pinigus už bilietus – vis dėlto neketinau imtis tokio sprendimo, neišbandžiusi kitų galimybių“, – teigia prodiuserė Ana Ablamonova.

Šį kartą nesinori tiesos vynioti į vatą: apie šią katastrofą reikia rašyti ne recenzijas – laikas parašyti „Sirenų“ nekrologą.