Mintys apie LRDT dokumentinį spektaklį „Kvėpuojame drauge“ ir LRT PLIUS projektą „Žiemojimas su opera“ bei režisieriaus Gyčio Padegimo eilėraštis.

Pokalbis apie motinystę ir teatrą su skirtingų kartų ir veiklos krypčių atstovėmis: choreografe-šokėja Erika Vizbaraite, aktore Nele Savičenko, teatrologe-dramaturge Sigita Ivaškaite ir režisiere Egle Kižaite.

Ekstremaliõs situacijos akivaizdoje teatro kūrėjai stengiasi išsaugoti ne formas, pjeses ar stilius, bet tai, kas įvardijama teatro ašimi – žmogaus susidūrimą su žmogumi.

Nors nacionaliniai ir kitas didesnes bendruomenes vienijantys mitai yra svarbus savivokos, tapatybės aspektas, Lietuvos teatre jie apmąstomi retai.

Ilgu pirštu Miltinis rodė į tuos, kuriems derėjo įteikti gėlę, bet – ne visiems! Sėdėjau viduje susigūžusi, laukdama pažeminimo, bet aktorius su rože priėjo prie manęs ir santūriai šyptelėjęs įteikė man žiedą.

Ar trupė turi savo galiojimo laiką? Ar valstybiniams dramos teatrams reikalinga nuolatinė aktorių trupė? Ką daryti, kai trupė ima trupėti?

Spektaklių tiesioginės transliacijos internetu, publikos patirtis ir „Vasarvidžio nakties sapnas“ Gaublio teatre.

Labiausiai ilgu – kad šalia sėdėtų žiūrovai, kad girdėtum, kaip jie kvėpuoja, jaustum jų kvepalų debesis ir turėtum atsistoti praleisdamas atėjusius vėliau.

Lietuvių šokio filmai – būsenų, ryšio su gamta, akistatos su pasauliu fiksavimo menas. Beveik be išimties visų jų pagrindinė tema – aš pats ir mano buvimas su savimi.