Teatras niekada nesiekė „perspjauti“ žmogaus, niekada nieko nenorėjo įrodyti. Jis ieško būdų išreikšti savo vienį su žmogumi, savo kalbos ir mąstymo dinamiką, kuri leistų žmonėms apskritai nenumirti.
„Ateiti į teatrą iš gatvės – tais laikais buvo neįmanoma. Dar sunkiau ateiti į teatrą dramaturgu. Nežinomam, – visiškai neįmanoma“, – teigia R. Rastauskas
Ar iš tiesų didmiesčiuose ir regionuose yra didelių kokybinių skirtumų? Galbūt ši atskirtis susijusi su kiekybiniais parametrais, pavyzdžiui, su mažesniu finansavimu arba apsilankiusių žiūrovų skaičiumi?
Šio komentaro tikslas – išdėstyti patirtis, įgytas dirbant skirtingose europinio teatro kultūrose ir išsklaidyti paslaptį, gožiančią laikinų ar nuolatinių trupių modelius, su kuriais man teko susidurti.
Mintys apie LRDT dokumentinį spektaklį „Kvėpuojame drauge“ ir LRT PLIUS projektą „Žiemojimas su opera“ bei režisieriaus Gyčio Padegimo eilėraštis.
Pokalbis apie motinystę ir teatrą su skirtingų kartų ir veiklos krypčių atstovėmis: choreografe-šokėja Erika Vizbaraite, aktore Nele Savičenko, teatrologe-dramaturge Sigita Ivaškaite ir režisiere Egle Kižaite.
Ekstremaliõs situacijos akivaizdoje teatro kūrėjai stengiasi išsaugoti ne formas, pjeses ar stilius, bet tai, kas įvardijama teatro ašimi – žmogaus susidūrimą su žmogumi.
Nors nacionaliniai ir kitas didesnes bendruomenes vienijantys mitai yra svarbus savivokos, tapatybės aspektas, Lietuvos teatre jie apmąstomi retai.
Ilgu pirštu Miltinis rodė į tuos, kuriems derėjo įteikti gėlę, bet – ne visiems! Sėdėjau viduje susigūžusi, laukdama pažeminimo, bet aktorius su rože priėjo prie manęs ir santūriai šyptelėjęs įteikė man žiedą.
