Jei kalbėtume apie meistro pėdsakais einantį teatrą, tai vienas iš takų ir vestų į Šiluvos teatro bienalę, jos tęstinumą ir turinio kokybę. Kitas takas, žinoma, veda į „Meno fortą“.

Tragedijoje „Karalius Lyras“ ir komedijoje „Vasarvidžio nakties sapnas“ muzika pasitelkiama atsiribojimui nuo gyvenimo (realios aplinkos) atskleisti – muzika susijusi su perėjimu į miego būseną.

Ar atviros asmeninių atlikėjo emocijų apraiškos paverčia spektaklį saviterapija? Ar tiesioginė nemalonių, sunkių emocijų išraiška kelia žiūrovams nepageidaujamus jausmus?

Išėjo dar viena artima siela – Maskvoje mirė teatrologė, scenografė, memuaristė, intelektualė, didelė lėlių teatro mylėtoja, žinovė ir kūrėja Irina Uvarova-Danijel.

Radijo ir TV eteryje vyksta pokalbių spektakliai. Kodėl mes jų nerecenzuojame? Bijome, kad nepakvies? Bijau, kad pakvies.

Ar tikrai operos menas, žiūrimas per televizorių, nukenčia mažiausiai iš visų scenos menų žanrų ir formų? Ir taip, ir ne, – nelygu kokia opera ir koks jos pastatymas.

Pasitelkusi fenomenalią atmintį, gilų intelektą, per amžių užgyventą išmintį bei prustiškąjį juslinių potyrių aprašymo instrumentarijų, A. Girdzijauskaitė autentiškai dokumentavo atlydžio epochą.

Praeityje garsus, bet dabar pamirštas aktorius – nereta grožinės literatūros, kino filmų tema. Iš tiesų tai labai kompleksiškas klausimas, apimantis psichologiją, etiką, socialinius ir, žinoma, profesionalumo aspektus.

Man sniegas sužadina asociacijas ir su breigeliška žiema ir, suprantama, dar kartą primena „Maskaradą“ ir pirmąsias spektaklio gastroles Maskvoje.