Pokalbis su Briuselyje gyvenančiu kūrėju apie skirtingas prieigas ir metodus, kuriuos jis mėgsta naudoti ir vis naujai atrasti savo kūryboje.
Iš A. Vienuolio gatvės vėl matau ypatingą vaizdą: Trijų Kryžių kalną ir baltus kryžius, kurie kartais išnyksta rūke ar pūgoje, Gedimino pilies vėliavą, o arčiau – Operos pietinį šoną ir automobilių prigrūstą aikštę.
„Teatre mes vengiame sunkių temų dėl gerai argumentuotos priežasties – nes jos turi mums blogų naujienų. Jos kėsinasi į trapų mūsų saugaus pasaulio jausmą.”
Visų artėjančių „Auksinių scenos kryžių“ organizatoriams ir komisijų nariams norisi palinkėti to, ką tikėjo šįmet puoselėję šventės LNOBT organizatoriai – daugiau džiazo.
Tinklalaidėje svarstoma, kodėl apskritai tenka taip stipriai vilioti žmones žiūrėti cirko, kuris pačia savo prigimtimi yra nepaprastai patrauklus.
Turbūt ne per drąsu būtų teigti, kad Nekrošiaus įdagas ryškus pačioje lietuvių teatro tapatybėje. Gali atrodyti paradoksalu, kad tiesioginiai Nekrošiaus mokiniai Meistro įtaką patyrė ne visai akivaizdžiai.
Žmonės pasakojo vieni kitiems istorijas nuo pat pradžių pradžios mūsų planetoje. Nuostabioji teatro kultūra gyvuos tiek, kiek mes čia būsime.
Eimunto Nekrošiaus studentai geriausiai prisimena ne bandymus išmokyti kokio nors teatro stiliaus, bet mokytojo gebėjimą pažinti žmones, padėti jiems ieškoti savo kelių.
„Cirko artisto tapatybė nuolatos atidėliojama. <...> Jis pats tampa dar viena preke, narciziškai atspindinčia Kito vertę ir dėl to nutolusia nuo autentiškumo, nuo buvimo savimi.“
