Tinklalaidėje svarstoma, kodėl apskritai tenka taip stipriai vilioti žmones žiūrėti cirko, kuris pačia savo prigimtimi yra nepaprastai patrauklus.

Turbūt ne per drąsu būtų teigti, kad Nekrošiaus įdagas ryškus pačioje lietuvių teatro tapatybėje. Gali atrodyti paradoksalu, kad tiesioginiai Nekrošiaus mokiniai Meistro įtaką patyrė ne visai akivaizdžiai.

Žmonės pasakojo vieni kitiems istorijas nuo pat pradžių pradžios mūsų planetoje. Nuostabioji teatro kultūra gyvuos tiek, kiek mes čia būsime.

Eimunto Nekrošiaus studentai geriausiai prisimena ne bandymus išmokyti kokio nors teatro stiliaus, bet mokytojo gebėjimą pažinti žmones, padėti jiems ieškoti savo kelių.

„Cirko artisto tapatybė nuolatos atidėliojama. <...> Jis pats tampa dar viena preke, narciziškai atspindinčia Kito vertę ir dėl to nutolusia nuo autentiškumo, nuo buvimo savimi.“

Irena visuomet mėgo būti tarp žmonių, gyvai bendrauti, diskutuoti. Tuose pokalbiuose iš karto pastebi gerai išauklėto, taktiško žmogaus bruožus. Buvo pastabi ir paslaugi.

Šių dienų disonansas, akivaizdus madų pažeidimas: visa situacija provokuoja teatrą ir jo kūrėjus įsiamžinti, o jie vis tiek nori laikinumo!

Lietuvos teatre dominavusius pasakojimus reikšmingomis, bendražmogiškomis temomis pastaruoju metu vis aktyviau į šoną stumia mažieji, intymūs pasakojimai.

H. Ibseno „Visuomenės prieše“ balsų nedermė tampa viso kūrinio kulminacija: netiesiogiai, įterpiant muzikinį terminą, imituojamas muzikinis panašios situacijos, pavyzdžiui, koncerto, kontekstas.