„Kiekviena originali idėja yra nuostabi, jei priverčia žmones susimąstyti, bet jei tai pakartosi, taip nebesuveiks, pasidarys nuobodu ir publika užmigs.“
Kodėl performansas savo tarpdiscipliniškumu vis dar atsiduria menų hierarchijos paribiuose? Apie tai svarsto šį žanrą kuriantys Lietuvos menininkai.
Ten [Nidoje] subrendo sumanymas sudėti knygą iš darbų apie Ibseną lietuvių scenoje ir apie Norvegijoje, kuri čia atrodo dar arčiau mūsų, Ibseno festivaliuose matytus spektaklius.
Performanso neįmanoma užbalzamuoti, o mėgavimasis juo itin trumpas ir abejotinas. Jis kartais gali būti laikomas „menininkų teatru“, „gyvuoju paveikslu“ arba „gyvuoju koliažu“.
„Jeigu gaisrininkas gali uždusti nuo nuodingų dujų, aktorius gali uždusti nuo toksiško santykio darbo vietoje“, – teigia sociologas Tadas Šarūnas.
Pasiilgau gero filmo apie gerą lietuvių aktorių. Bet tikro filmo, kurio neatspėtum iš anksto: maždaug, jis pavaikščios, kažką papostringaus, tada kažkas apie jį gerų žodžių pribers, tada įmontuos, kaip jis vaidina…
Viena iš nuostabiausių vietų būti ir rašyti buvo Nidoje – girininko R. V. Krištapavičiaus namas, <...> sodelyje mano pakviesti Kazimiera Kymantaitė ir Albinas Žukauskas susirinkusiems skaitė eiles.
Šiandien kultūros sferą ištiko bent keletas krizių, ir, atrodė, kiek susigulėjusiai sistemai vėl reikia kurti naujas paramas, protezus ar visą iš naujo perkrauti.
Pokalbis su LRDT vadove ir dėstytoja apie konkrečią pagalbą baltarusių teatrui bei kultūrai, ryšį su baltarusių aktoriais ir naują studijų programą.
