Gatvės teatras yra tikriausia demokratijos ir sugyvenimo pamoka, todėl ir linijos turi būti aiškios. Bet ne per daug, kad galima būtų laviruoti ir tvarką vis dėlto lydėtų rizikos prieskonis.
Apžvelgiamos svarbiausios šiuolaikėjančio repertuaro kryptys: išaugusi premjerinių kūrinių įvairovė, konceptuali režisūra bei patys ryškiausi, etapiniai operos spektakliai.
Kokio repertuaro būta per Lietuvos operos teatro amžių? Ar tikrai dominavo itališkoji opera? Kur link suka Lietuvos opera, pradėdama naują savo gyvavimo šimtmetį?
Filosofinė mintis yra vertinga ir pati savaime, tačiau apmąstyta režisieriaus ir perteikta per gyvą aktoriaus kūną ir žodį, įgalina atsirasti teatro reginį.
„Menų faktūra“ laikosi tradicijos ir paprašė kritikų susumuoti praėjusio sezono įvykius: ką šis laikas pasiūlė scenos menų laukui, jį reflektavusiems kritikams ir žiūrovams-skaitytojams?
Lietuvos teatre ryškėja įdomus procesas: ne patirtys tarnauja scenoje pristatomam kūriniui, bet scena tarnauja menininkui kaip traumavusių patirčių ar asmeninių nuoskaudų išsakymo vieta.
„Nėra privalu, kad tas, kas šitaip elgiasi, suvoktų tokį elgesį kaip priekabiavimą. Svarbu, kaip tai suvokia žmogus, prie kurio priekabiaujama“, – teigia Birutė Sabatauskaitė.
Menininkai kūrybinei veiklai skiria vidutiniškai pusę viso darbinės veiklos laiko, bet iš jos gaunamos pajamos sudaro vidutiniškai 35 proc. visų kūrėjo pajamų.
Jūratė Visockaitė aptaria du spektaklius: Antano Jasenkos režisuotą „Kas nebijo Virdžinijos Vulf“ ir Adomo Juškos „Don Kichotą“.
