Ar nevykęs spektaklis meluoja ir yra nemoralus? Jų, žinome, daugėja laisvės ir demokratijos sąlygomis visuose teatruose, jų tuoj vėl pridygs kaip grybų popandeminėje zonoje.

Šįmet SPOT idėjine prasme stipriai šoko į viršų, jie ne tik pasiūlė įdomesnėmis aplinkybėmis pristatomą meną, bet ir pakvietė žmones judėti ir pačius tapti spektakliu kitiems.

Tam, kad šiuolaikinės operos kūrinys taptų repertuarinis, „reikia daug dirbti. Visiems: kūrėjams, prodiuseriams, kritikams, žiūrovams“, – teigia „Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova.

Festivalyje daug mažų sudėčių ir solo pasirodymų, kuriuose į pirmą planą iškyla ne vizualus peizažinis šokio poveikis, bet asmenybių tyrimas, priartinantis šiuolaikinio šokio bendruomenės veidus.

Per visas galerijos erdves išdėstyta ekspozicija galbūt intuityviai, tačiau sukuria vientisą naratyvą, gvildenamomis temomis žiūrovui leidžiantį išgyventi kelionę nuo žmogaus vaikystės iki mirties.

Gatvės teatras yra tikriausia demokratijos ir sugyvenimo pamoka, todėl ir linijos turi būti aiškios. Bet ne per daug, kad galima būtų laviruoti ir tvarką vis dėlto lydėtų rizikos prieskonis.

Apžvelgiamos svarbiausios šiuolaikėjančio repertuaro kryptys: išaugusi premjerinių kūrinių įvairovė, konceptuali režisūra bei patys ryškiausi, etapiniai operos spektakliai.

Kokio repertuaro būta per Lietuvos operos teatro amžių? Ar tikrai dominavo itališkoji opera? Kur link suka Lietuvos opera, pradėdama naują savo gyvavimo šimtmetį?

Filosofinė mintis yra vertinga ir pati savaime, tačiau apmąstyta režisieriaus ir perteikta per gyvą aktoriaus kūną ir žodį, įgalina atsirasti teatro reginį.