Vis daugiau šokėjų ieško savo pačių santykio su atliekamu menu bei jo prasme – tai liudija rimtą žingsnį į gilesnį, išraiškingesnį, įvairesnį ir todėl paveikesnį šokį.
„Grožio“ mėgėjams toks Čechovas tikriausiai nepatiks. Per peržiūrą, kurią ir stebėjau, nemažai žmonių išėjo, bet taip ir turi būti. Natūralioji atranka.
Ruošdavausi kaip tikram ėjimui į teatrą. Visi užsiėmimai šalin, prieš spektaklį pavakarieniauta, net persirengta. Tyla namuose, aš žiūriu spektaklį!
Kad kūnas mena viską, dabar kartoja kas antras, tačiau kaip elgtis su ta jo atmintimi, žinome nedaug. Pokalbis apie tai su šokio-judesio ir kūno terapeute, lektore Rasa Biriete.
Šiandien vien mūsų šalyje ar iš jos kilusių kūrėjų pastatytų darbų beveik pakanka kokybiškam, nematytam ir itin įvairiapusiškam repertuarui sukurti.
Šios scenos meno formos [lėlių teatro] išskirtinumą labiausiai lemia juntamo archajiškumo ir modernumo – kartais net ultramodernumo – lydinys.
Net rajonuose su pilkais daugiabučiais, toli gražu neprilygstančiais Vilniaus senamiesčio raudonstogiams namams, verda gyvenimas, gyvas, autentiškas ir meniškas.
Antrus metus iš eilės stebime kitą kryptį. Ją apibrėžia gana paprastu scenos montažu pasižymintys solo darbai ar duetai bei programos perkėlimas iš teatro erdvių į kiemus ir galerijas.
Pasirodymai, kuriuos regėjau, nepaisant kartais itin rimtų naratyvų, pulsavo kažkokia nenusakoma… laisve. Judėti. Stebėti. Būti.
