Kokį kelią Lietuvoje jau nuėjo šiuolaikinė opera? Kodėl jos taip mažai didžiausiose šalies muzikinių teatrų scenose ir ar ji ten pageidaujama? Kokių ambicijų turime plėtodami šiuolaikinį muzikos teatrą?

„Jūratė, kaip visada, dalyvaudavo visose repeticijose, susidraugavo su aktoriais, jie jai labai simpatizavo“, – prisimena Akvilė Melkūnaitė, vertėjavusi repetuojant „Užsispyrėlės sutramdymą“ Paryžiuje.

Kultūros politikos analitikas dr. Tadas Šarūnas, analizuodamas šalies kultūros ir meno finansavimo gaires, siūlo giliau pažvelgti į kultūros politikos strategiją Lietuvoje.

„Ledynuose“ ieško šeimos ryšio, kurio turbūt nepavyko užmegzti anksčiau. „Laisvės“ šeimoje nepasikalbėta. „Moters dalyse“ irgi. „Šokyje objektui ir vaikui“ neiškalbėti dalykai jau virtę žaizda.

Šiandien nepatogios temos ar neįprasti būdai apie jas kalbėti, panašu, tampa esmine festivalio linija. Tai – geras ženklas žiūrovams, kuriems nepakanka meno dėl meno.

„Kūrinio interpretacija 2017 m. Lietuvoje ir 2019 m Venecijoje skyrėsi kardinaliai. Subtiliai užmaskuoti sluoksniai Venecijoje buvo daug tiksliau iššifruoti negu Vilniuje“, – teigia kompozitorė Lina Lapelytė.

Vieną akimirką tu dar čia pat – „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje, o jau kitą – kažkur beorėje kosminėje erdvėje, priblokštas savo totalios nuogybės it kosmoso dulkė.

Iš kūrėjų komandos „Samlingen“ pranešimo: „Postšokis yra penkiagalvė gniūžtė erelio akimis ir šikšnosparnio ausimis. <...> Ta būtybė [postšokis] praktikuoja seserystę, siekdama mėgautis ir dalytis sėkme.“

Apie Lietuvos ir kartu pasaulio operos – klasikinės ir šiuolaikinės – kūrėjas: operos solistes ir operų autores. Kodėl jas vertėtų įvardyti prima, o ne primadonomis?