„Menų faktūra“ inicijavo eksperimentą: ar įmanomas atviras kritikės ir režisierės pokalbis po spektaklio premjeros? Kalbėjosi režisierė Uršulė Bartoševičiūtė ir teatrologė, kritikė Sigita Ivaškaitė.
Chroniška šiandieninio teatro liga – daryti apie save, žūtbūt pritraukti prie savęs, viską aktualizuoti. Va, tokie mes buvome vakar, o tokie būsime po šimto metų!
Man patinka, kad Lietuvos meno laukas vis rimčiau žiūri į nuosavo kapitalo neatnešančias auditorijas: vaikus ir paauglius. Kad leidžia jiems siausti ir kalbėti, o ne nutildo ir kažko moko, kažką dėsto.
Rodos, apie baimę [i]nebūti[/i] kalba ir Árpádo Schillingo spektakliai. Nebūti teatre, nebūti pasaulyje, nebūti aktoriumi, personažu, režisieriumi, žiūrovu ar tiesiog žmogumi.
Iškeldama socialiai reikšmingus klausimus, teatro kritika tampa kai kuo daugiau negu rašymas apie meną, jos funkcijos praplečiamos iki viešųjų diskusijų moderavimo.
Noras diskutuoti, pasidalyti tuo, kas lieka už recenzijų formato, uždaruose pokalbiuose ar mintyse, paskatino idėją keistis laiškais, nes paraštėse kartais slypi svarbių ir įdomių dalykų.
Prieštvaninis psichologinis teatras? O, taip! <...> O Mariaus Repšio nepretenzingas vaidmuo užpildo aštriai jaučiamą šiuolaikinio herojaus stoką.
„Opera – tai menas, kuris kerta giliausiai“, – viename interviu tvirtino britų kompozitorius, operų autorius Thomasas Adèsas.
„Kalbant apie tarptautinę reputaciją, šiandien operos dainininkės-žvaigždės ir šiuolaikinės operos yra tai, ant ko apskritai laikosi ir galėtų laikytis Lietuvos kultūrinė komunikacija“, – teigia Jonas Sakalauskas
