Su teatrologėmis, teatro kritikėmis radijo laidoje kalbamasi apie tai, koks yra blogas spektaklis, ir kodėl profesionalų tekstuose toks nuosprendis skamba labai retai.

Regionuose nepakanka pristatyti aukšto lygio kūrybą: kartu būtina vykdyti tiek žiūrovų, tiek vietinių darbuotojų edukaciją, nes prie šiuolaikinės kultūros apraiškų, kaip prie bet ko, kas nauja, reikia priprasti.

Standartinių formų ir kūrybos modelių laužymą, nepaliaujamas novacijų paieškas galima įvardyti kaip reikšmingiausią naujosios operos žanro kūrėjų kryptį.

Kas praėjusiais metais (scenos meno kūrinių premjeros, artistai, publikacijos bei kiti įvykiai) kritikams paliko ryškiausius įspūdžius?

Kai šiandien aktoriai bando įvairiausias technikas ir gerokai aktyviau eksponuoja save pačius, nerti į iliuzinį pasaulį visa galva – sunki, bet drauge iššūkių verta užduotis.

Žanrų takumas išlieka būdingiausiu to, ką vadiname eksperimentiniu muzikos teatru, bruožu, o skirtingi žanrai ne tik dažnai neatspindi paties kūrinio, bet ir nepadeda jo kritiškai įvertinti.

Kaip grakščiai abu jauni režisieriai be žodžių, per kūną ir savo sukurtas sceninės simbolikos taisykles eksponuoja jausmą. Tai – mūsų scenoje retas, labai subtilus ir choreografiškas žvilgsnis į santykius.

Gretos Grinevičiūtės spektaklių trilogija „Šokiai…“ kūną rodo kaip pamušalo medžiagą, apnuogintą odą, origamio figūra virstantį popierių. Kūnas čia kaip santykio su pačiu savimi tyrimas.

„Kiek užmatau svetur, dabar kritika yra pagauli, nebesausa, subjektyviai vertinanti, ji nebeskirta tik savajam kolegų ratui ir autoriams, kaip kad yra pas mus“, – teigia meno kritikė Jūratė Visockaitė.