Teatrui, kuris remiasi didinga vizija, siekia didingų tikslų – pagydyti, pataisyti, pagelbėti, – reikia naujų ritualų. Mūsų nereikia linksminti. Mums reikia susirinkti draugėn.
J. Miltinio [i]influence[/i] šleifas galingai driekėsi palei Panevėžio dramos teatrą per visą jo buvimo jame laiką ir dar ilgai po to – savaip pridengdamas opias vietas ir palaikydamas švytinčią [i]Paryžiaus[/i] aureolę.
Kodėl svarbu dirbtinai skatinti didmiesčių ir regionų teatrų lygybę? Plačiau apie tai ir apie kiekvieno „nepatogiai“ nuo sostinės nutolusio biudžetinio teatro situaciją pakalbinti šių teatrų vadovai.
Apie šviesaus atminimo vieną geriausių ir garsiausių Lietuvos baleto pedagogių Jolantą Vymerytę ir XIV baleto mokyklos laidą.
„Žmonės iš esmės turi pergalvoti visus savo ryšius, juos nutraukti. Vienintelė išeitis yra palaikyti ryšius su Rusijos opozicijos veikėjais, disidentais ar kitais kovotojais už laisvę”, – teigia ministras S. Kairys.
„Į žmones“ išėjęs spektaklis labai greitai pakeitė savo egzistavimo kryptį. Džiaugiuosi, kad galėjau matyti, kaip „Žuvėdra“ auga, bet veikiausiai nebenoriu matyti, kaip ji miršta.
Palikę įprastą kūrybos vietą su visomis jos konvencijomis, rutina ir nusistovėjusia kūrybinės grupės hierarchija, menininkai yra linkę labiau taikyti kolektyvinės kūrybos metodus.
Dabar norisi lėkti į Šiaulius ir pamatyti Metraštininką, Petro Aleksandravičiaus Žemaitę jo dešinėje ir Auguste´o Rodino Mąstytoją jo kairėje, o Meno skyriuje gal rastume tebešokantį Ženečką.
Spektakliai vertingi ne tik aktualių mažiesiems žiūrovams istorijų pasakojimais, bet ir teatro raiškos priemonių suvokimo prasme.
