Anksčiau taip negalvojau, bet dabar jau esu patenkinta, kad aktoriai „darbininkai“ (taip jie save vadina), neapsikentę režisūrinio teatro diktatūros, kovoja už savo teises – tyliai susiburia ir imasi pjesės.
Juk įdomiausia ne ten, kur vedamas tik žiūrovas, bet ten, kur kūrėjas eina kartu su juo. Be žemėlapio, tik nujausdamas kryptį. Įdomiausia ten, kur dar niekad nebuvai.
Review of the 2020-2021 theatre season in Lithuania.
Meno kritikos žanre esama erdvės retam malonumui – kautynėms dėl meno kūrinio, aistringoms ir aršioms.
Jauni menininkai jaučiasi lengvai pakeičiami, neįdomūs, grubiai tariant – tarsi įnamiai teatruose, kur visas pasaulis sukasi aplink vietinius darbuotojus ir patyrusius kviestinius režisierius.
Su teatrologėmis, teatro kritikėmis radijo laidoje kalbamasi apie tai, koks yra blogas spektaklis, ir kodėl profesionalų tekstuose toks nuosprendis skamba labai retai.
Regionuose nepakanka pristatyti aukšto lygio kūrybą: kartu būtina vykdyti tiek žiūrovų, tiek vietinių darbuotojų edukaciją, nes prie šiuolaikinės kultūros apraiškų, kaip prie bet ko, kas nauja, reikia priprasti.
Standartinių formų ir kūrybos modelių laužymą, nepaliaujamas novacijų paieškas galima įvardyti kaip reikšmingiausią naujosios operos žanro kūrėjų kryptį.
Kas praėjusiais metais (scenos meno kūrinių premjeros, artistai, publikacijos bei kiti įvykiai) kritikams paliko ryškiausius įspūdžius?
