„Žmonės iš esmės turi pergalvoti visus savo ryšius, juos nutraukti. Vienintelė išeitis yra palaikyti ryšius su Rusijos opozicijos veikėjais, disidentais ar kitais kovotojais už laisvę”, – teigia ministras S. Kairys.
„Į žmones“ išėjęs spektaklis labai greitai pakeitė savo egzistavimo kryptį. Džiaugiuosi, kad galėjau matyti, kaip „Žuvėdra“ auga, bet veikiausiai nebenoriu matyti, kaip ji miršta.
Palikę įprastą kūrybos vietą su visomis jos konvencijomis, rutina ir nusistovėjusia kūrybinės grupės hierarchija, menininkai yra linkę labiau taikyti kolektyvinės kūrybos metodus.
Dabar norisi lėkti į Šiaulius ir pamatyti Metraštininką, Petro Aleksandravičiaus Žemaitę jo dešinėje ir Auguste´o Rodino Mąstytoją jo kairėje, o Meno skyriuje gal rastume tebešokantį Ženečką.
Spektakliai vertingi ne tik aktualių mažiesiems žiūrovams istorijų pasakojimais, bet ir teatro raiškos priemonių suvokimo prasme.
Kiekvienas iš šių trijų festivalio „Kitoks“ spektaklių turi savo „kabliuką“: kokią nors detalę, įdomybę ar idėją, kurią pasičiupus būtų galima narstyti iki begalybės.
Sėkmingai refleksijai reikalingas atstumas. Kol karo temą išgyvename pernelyg artimai ir jautriai, nesugebėsime jos integruoti į meninius darbus kaip kūrybinės dalies, o ne kaip politinės paraiškos.
Vienas iš Rimo Tumino kūrybos turtingiausių, nuostabiausių tyrinėjimo šaltinių galėtų būti repeticijos. Būtent jose atsiveria Rimo gyvenimo pažinimas ir meilė, retas pastabumas, įžvalgumas, nepaprastas jautrumas žmogui.
Gal dėl asmeniškesnio, jautresnio įsitraukimo, vienuoliktasis festivalis įnoringu pavadinimu KITOKS šiais metais tapo ir savotišku mikroskopiniu pasaulio modeliu, kurį galima stebėti pačiais keisčiausiais rakursais.
