Pradėkime nuo to, kad niekas nėra savaime suprantama. <...> Noras atsiriboti nuo visko, kas rusiška, yra tarsi bandymas kuo toliau nustumti agresorę, o su ja – ir pavojų.

Sunku būtų nusakyti estetinę festivalio kryptį. Esu beveik įsitikinusi, kad estetinė eklektika buvo sąmoningas organizatorių pasirinkimas siekiant pritraukti kuo daugiau ir kuo įvairesnės publikos.

Itin švari, racionali parodos architektūra gerokai aptriušusias Kauno parodų rūmų sales paverčia istorinių Abramovič performansų videodokumentacijos muziejumi.

Susitikimas su Marina Abramović įtraukė, leido ją pamatyti dėstytojos amplua. Paskaita rodo, jog savo žinomumą menininkė dabar naudoja tam, kad kuo daugiau žmonių supažindintų su performanso menu.

Kymantaitės kvietimas bendradarbiauti nulėmė esminius pasikeitimus Jutos gyvenime: ji liko gyventi Vilniuje, tapo žinoma teatralų ratui, jau įrašyta į Akademinio dramos teatro afišas.

Spektaklis „Robotų pasakos“ tampa ypač aktualus šiandien grėsmingo karo akivaizdoje, kai visas pasaulis yra atsidūręs ant branduolinės katastrofos slenksčio.

Ar tas privalomas viešas pozicijos reiškimas – kai užsakovai nurodo, kas turi būti pareikšta, kaip ką vertinti – šiandien nieko neprimena? Kas uždavė tokį karingą teisybės ieškojimą ir teisingos pozicijos deklaravimą?

„Mano kaip dramaturgės užduotis – atsistoti į bet kokio žmogaus, bet kokio niekšo vietą ir suprasti jo motyvaciją“, – teigia Natalja Vorožbit.

Visuose kūriniuose pasakota apie gyvenimo nuskriaustus vyrus, kurie dėl kintančių aplinkybių ir nepakankamo tėvų dėmesio vaikystėje tapo nevykėliais arba nusikaltėliais.