„Mano kaip dramaturgės užduotis – atsistoti į bet kokio žmogaus, bet kokio niekšo vietą ir suprasti jo motyvaciją“, – teigia Natalja Vorožbit.

Visuose kūriniuose pasakota apie gyvenimo nuskriaustus vyrus, kurie dėl kintančių aplinkybių ir nepakankamo tėvų dėmesio vaikystėje tapo nevykėliais arba nusikaltėliais.

Į Becketto absurdo klausimėlius Vorožbit atsako kaip savo galią, viršenybę jau pajutusi moteris: Saša, tu pagaliau imk ir išnešk šiukšles!

„Tiek kine, tiek teatre garsas prisideda prie filme ar spektaklyje gvildenamų temų gilinimo, antrųjų „dugnų“ kūrimo ir žiūrovų nukėlimo į fikcinį pasaulį“, – sako garsų kūrėja Dominyka Adomaitytė.

„Saša, išnešk šiukšles“ patvirtino, kad kol kas karą Ukrainoje integruojančius kūrinius gebame matyti tik kaip teisingosios pusės ekspoziciją, o ne kaip atvirą, kvestionuoti kviečiantį meną.

Suprantu, kurso draugai šiek tiek chuliganauja, prikuria tiek garso ir tylos, kad išeina nesakysiu – kiek, tikiuosi, sumažės. Bet dirigentas derina, išdiriguoja, prikelia kūrinį.

„Yra toks pasakymas – Rossini yra šampano purslai! Kauniečių „Turkas Italijoje“ labai rosiniškas, lengvas ir dilgantis, su burbuliukais, poskoniu, elegancija“, – teigia muzikologė Beata Baublinskienė.

Atrodo – įdomus tekstas, puikūs aktoriai, o rezultatas toks negiliai paliečiantis ar nepaliečiantis visai. Kodėl taip?

Iš kitų šalių teatrų dingsta rusų autoriai, iš pjesių – rusiškos realijos. <...> Menas visada reagavo į kasdieną, ir ne dekoracijos jį paverčia klasika. Tai mažiausia karo kaina. Revizoriai atvyko.