„Saša, išnešk šiukšles“ patvirtino, kad kol kas karą Ukrainoje integruojančius kūrinius gebame matyti tik kaip teisingosios pusės ekspoziciją, o ne kaip atvirą, kvestionuoti kviečiantį meną.

Suprantu, kurso draugai šiek tiek chuliganauja, prikuria tiek garso ir tylos, kad išeina nesakysiu – kiek, tikiuosi, sumažės. Bet dirigentas derina, išdiriguoja, prikelia kūrinį.

„Yra toks pasakymas – Rossini yra šampano purslai! Kauniečių „Turkas Italijoje“ labai rosiniškas, lengvas ir dilgantis, su burbuliukais, poskoniu, elegancija“, – teigia muzikologė Beata Baublinskienė.

Atrodo – įdomus tekstas, puikūs aktoriai, o rezultatas toks negiliai paliečiantis ar nepaliečiantis visai. Kodėl taip?

Iš kitų šalių teatrų dingsta rusų autoriai, iš pjesių – rusiškos realijos. <...> Menas visada reagavo į kasdieną, ir ne dekoracijos jį paverčia klasika. Tai mažiausia karo kaina. Revizoriai atvyko.

Teatrui, kuris remiasi didinga vizija, siekia didingų tikslų – pagydyti, pataisyti, pagelbėti, – reikia naujų ritualų. Mūsų nereikia linksminti. Mums reikia susirinkti draugėn.

J. Miltinio [i]influence[/i] šleifas galingai driekėsi palei Panevėžio dramos teatrą per visą jo buvimo jame laiką ir dar ilgai po to – savaip pridengdamas opias vietas ir palaikydamas švytinčią [i]Paryžiaus[/i] aureolę.

Kodėl svarbu dirbtinai skatinti didmiesčių ir regionų teatrų lygybę? Plačiau apie tai ir apie kiekvieno „nepatogiai“ nuo sostinės nutolusio biudžetinio teatro situaciją pakalbinti šių teatrų vadovai.

Apie šviesaus atminimo vieną geriausių ir garsiausių Lietuvos baleto pedagogių Jolantą Vymerytę ir XIV baleto mokyklos laidą.