Saugiai nutolstant nuo dramaturgijos lyties klausimo ir pereinant į antrąją pavadinimo dalį – „apie žmones“: kaip skirtingai tam tikras temas interpretuoja skirtingi ŽMONĖS?

Nevieninga nuomonė apie meno ir politikos sąsajas skatina pamėginti atsakyti į klausimą – ar tikrai menas yra tokia nekalta ir autonomiška sritis, o meno politizavimas – dirbtinis ir pervertinamas reiškinys?

Renatos Valčik ir Tomoo Nagai paroda-instaliacija „Garso šešėlis“: garsai kuria, praplečia, virpina vaizdinius, o vaizdai kuria muziką savo ritmais bei meistriškai atrastais šviesos ir šešėlio tonais.

Nereikia karo vaizduoti, kai jis čia ir dabar drioksi už kelių šimtų kilometrų. Šiuo atveju teatras negali konkuruoti su rašančiais iš karo lauko žurnalistais, su kino dokumentika ar liudininkų pasakojimais.

Drąsiai galima teigti, kad spektaklio atlikėja dėl įtemptų darbo dienų nei pavargo, nei klausė savęs, dėl ko ji vaidina, nei turėjo prisiversti rytais pakilti iš lovos, mat spektaklio aktorė yra humanoidė.

Scenografijos parodos „Ready SET Go“ erdvėje sugyvena ne tik skirtingi laikotarpiai, bet ir miestai, personažai, istorijos: nuo Kinijos iki Amerikos, nuo tarpukario iki šiandienos…

Lupą reikia vadinti ne tiek spektaklio architektu, konstruktoriumi, kiek jo kompozitoriumi ir dirigentu. „Jis kuria spektaklį kaip kompozitorius simfoniją, tik daro tai ne natomis, o gyvais aktoriais“.

Tarptautinį teatro festivalį „TheAtrium“ Klaipėdoje prisimenant: „Ir ką gi pasiūlo teatras apmąstyti? Dar ir dar kartą W. Shakespeare’ą, kuris savo kruvina tiesa teigia atleidimo aksiomą.“

Tarsi žirafos, tarsi pabėgėliai, tarsi vakarėlis, tarsi meditacija. Bet iš tiesų – nei žirafos, nei pabėgėliai, nei vakarėlis, nei meditacija: tiktai teatras, kuris simuliuoja tikrovę, užuot ja užsiimdamas.