Teatras parodomas ir kaip energijos apykaitos, geismo, ryšio su kitais bei estetikos ir grožio erdvė, kurioje galima išgirsti skausmo šauksmą dėl visuomenėje egzistuojančios neteisybės.

Žinai, kas man svarbu: kad aš tave pamačiau, išsirinkau ir tebeieškau scenoje. Kad buvo tas vienas ar du vaidmenys, net ne pagrindiniai, su kuriais tu nusivedei mane.

Šalia klasikinių dramos teatro kūrinių žiūrovai išvydo ir labiau eksperimentinių, minimalistinių, nuosekliai įgyvendinama formalia koncepcija paremtų spektaklių, taip pat socialiai angažuotų projektų.

Patekus į NOA šiuolaikinės operos audrą žinai, jog atrasi ten ir rafinuotų, ir eksperimentinių pastatymų, ir būtinai (!) tam tikro kūrybinio [i]pankiškumo[/i].

Iš dažno sutiktojo vis išgirstu, jog teatras nebetraukia taip, kaip anksčiau. Nors dera pripažinti, kad naujas sezonas atrodo labai aktyvus. Daug premjerų. Žiūrovų salės pilnos – nesvarbu net, ką rodo.

„Sirenų“ dienoraščiai (I): Klausytis roboto humanoido gana nuobodu, nors ir kelia jis teisingus klausimus apie save patį. Galbūt nuobodu darosi tik tiems, kurių vaizduotės nežadina technologijos?

Kritika pagaliau susilaukė kritikos. <...> Nebūtinai pritariu konkrečioms Nauberto Jasinsko mintims – šiuo atveju man svarbesnis faktas, kad dėl to teksto kritikai per naktį nustojo būti neliečiami.

Antrą kartą žiūrimas spektaklis man kaip tik, atvirkščiai, labiau dirgina širdį nei protą. Tačiau yra spektaklių, į kuriuos vargu ar norėtum eiti antrą kartą, ir tai nebūtinai ką nors pasako apie jų kokybę.

Atidaus dėmesio verti du žiūros taškai: „Sūnelis“, kaip kūno kalba ir istoriniu fenomenu perteikiamas vyriškumas, toksiška jo pusė, bei „Cerebrum“, kaip įkūnyta sąmonė ir jos kuriamos realybės.