Nacionalinio dramos teatro vadovo konkursai man kažkodėl primena perėjimą nuo vasaros prie žiemos laiko ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, kai persuki laikrodžio rodykles vasaros laikui, vieną akimirką atrodo, kad staiga kažkas pasikeičia – rytas nebėra toks ankstyvas, pailgėja ir pašviesėja diena, galima ilgiau užtrukti vakarojant.

Kai pernai žiemą su Marium Ivaškevičiumi skridome į teatro festivalį Neapolyje, jis su jam būdingu humoru pasidalijo niūriais „Artimo miesto“ repeticijų įspūdžiais.

Mažojoje salėje džiugi nuotaika. Po kiekvienos ištartos frazės publika raitosi. Nors ta frazė gali būti ir liūdna. Viena mergina apskritai nenutyla kvatojusis pusę spektaklio, per save nebegirdėdama aktorių. Bet smagu. Nes skaitoma naujoji dramaturgija.

Menų spaustuvė traukia. Nes tiki: ten pamatysi tai, ko solidesni, įtakingesni, geriau atrodantys sau neleidžia. Čia bus gimstančios kūrybos juodraščiai, jauna energija.

Spektaklis „Artimas miestas”, kurį Marius Ivaškevičius šiemet pastatė pagal savo pjesę, „užšaldomas” – sprendimą neberodyti jo tokio, koks jis yra, bendrai priėmė kūrybinė grupė, lietuvių ir užsienio prodiuseriai.

Zagrebe pasirodžiusioje Sanjos Nikčević knygoje „Naujoji europietiška drama“, arba Aukštojo stiliaus apgavystė“ netikėtu rakursu žvelgiama į daugelio įtakingų naujosios Europos teatro institucijų sutartinai puoselėjamą reiškinį.

Suprantu Paris Hilton, nesuprantu Viktorijos Kuodytės. Ir kasdien mindžikuoju aplink knygynus, belaukdamas ne naujo „Hario Poterio“, o „barmenės“ Jolitos Sereikaitės knygos „Auksinis berniukas“.

Tikri klaipėdiečiai, norėdami išvengti kasmetinės Jūros šventės, pabėga iš miesto ar bent jau vengia tomis dienomis vaikščioti po miesto centrą. Atrodo, šventės dienomis Klaipėdą užplūstanti minia niekada nebūna itin pozityviai ir geranoriškai nusiteikusi.