Lapkritį pavydėjau maskviškiams. Pas juos vyko NET (Naujojo Europos teatro) festivalis, ir visi ilgai aptarinėjo Michaelio Thalheimerio „Emiliją Galoti“ pagal Lessingo tragediją.

(Priešnaujametiniai prisiminimai apie dar ne per seniausiai išgyventus prieškalėdinius potyrius. Bendraautorius – žaliasis gauruočius Grinčas)

Tuo metu, kai Rimas Tuminas savo Mažajame teatre pradėjo „Kalėdinius susitikimus”, lietuvių teatralų būrys kopė į Maskvos teatrų scenas.

Neginčijamai didžiausią susidomėjimą festivalyje „Baltijos namai Maskvoje. Lietuviškas akcentas“ sukėlė Oskaro Koršunovo „Oidipas karalius“. Festivalio paantraštė jau prašosi – „oidipiški Lietuvos akcentai“.

Neįvykusio interviu su Oskaru Koršunovu ir jo spektaklio „Vaidinant auką“ pėdsakais

Festivalis „Sirenos“ – tai ideali proga pareikšti kelias esmines pastabas apie lietuvių teatrą. Spalio pradžioje grįžau iš Vilniaus dar tvirčiau įsitikinęs, kad baigiasi kažkokia epocha.

Jaunosios dramaturgijos festivalyje Maskvoje, sąlygiškai vadinamame „Liubimovka“, teko dalyvauti du kartus. Pirmasis buvo egzaltuotas, antrasis – išblaivinantis.

Pirmadienį Meno forte Scenos meno kūrėjų asociacija pristatė rinkos tyrimų ir analizės kompanija RAIT atliktą sociologinį tyrimą apie Nevyriausybinių scenos meno kūrėjų ir scenos meno renginių lankytojų situaciją šalyje. Normalioje šalyje toks tyrimas prilygtų bombai. Pas mus – ne, nes jau kelinti metai ant tos bombos sėdime ir pripratome.

Yra spektaklių, kurie tiesiog apsėda. Ir filmų, kuriuose apsigyveni, o, pasirodžius finaliniams titrams, nespėji kartu su įjungiama šviesa grįžti į tikrovę.