Mūsų teatrų sistema primena ringą, kuriame ankšta, todėl varžovai kovoja be taisyklių. Teatrų (tiksliau – scenos aikštelių) skaičius šalies sostinėje atvirkščiai proporcingas jį kuriančių teatralų skaičiui. Laimi tas, kuris turi valdžią.
Kauniečių organizuota dramos panorama iš kitų tokio pobūdžio akcijų išsiskyrė kaip labiausiai dramaturgijos pristatymo specifiką suvokęs renginys, teatrinę visuomenę subūręs ne tik šventiškiems pasimatymams prie kavos puodelio, bet ir naujiems lietuviškos dramaturgijos reiškinio apmąstymams.
Jokių apribojimų, išskyrus kalbą ir literatūrinį žanrą, – tokiu principu Kauno valstybinis dramos teatras suformavo „Šiuolaikinės lietuvių dramos panoramą”.
„Buvo laikai, kai scenoje žmonės bendraudavo su dievais, bet dabar jie kalba tik su kitais žmonėmis”,– Tarptautinėje žinioje skelbia Meksikos dramaturgas.
Kultūros politika šalyje egzistuoja, tik ji nėra gera. Ji veikia šiandien, bet subalansuota vakardienai.
Iš Telšių, kur šoko „Prabą“, Gytis Ivanauskas gavo tokį gerbėjų laišką, kad, prisipažino, verkė skaitydamas. Nes ten parašyta: „Jeigu jūs kada nors sugalvosite, kad jūsų niekam nereikia, tai, žinokit, klystate, jūsų labai reikia“.
Iš mano, žinoma, sovietinių mąstymo įpročių kolegos tik šaiposi. Ar pelnytai? Juk reikia galvoti, koks asmuo kokioje nors „ekspertų komisijoje” kam atstovauja, kokia jo įtaka, kokie jūsų asmeniniai santykiai su juo, kaip jo sprendimai gali paveikti jūsų veiklą… Laisvoj Lietuvoj apie daug ką reikia galvoti.
Dramaturgija mūsuose kol kas apsireiškia ne kaip dėsningumas, o kaip savotiškas fenomenas. Manding, taip ir bus, kol neatsiras pionieriaus, subursiančio dramaturgijos kursą aukštojoje mokykloje.
Po straipsnio lenkų „Dialoge“ pamatai, kad kad tai nebe šiaip ataka, o ilgai ir kruopščiai planuotas sąmokslas prieš klestintį Europoje Lietuvos teatrą.
