Diskusija sumanėme parodyti jaunų kūrėjų poziciją ir jų vizijas. Tai ne pradžiamokslis apie maištaujantį kultūrinį sluoksnį, veikiau pokalbis apie savotišką meno sampratą ir naujų formų ieškojimą.
Turbūt nesijaustų jokia skirtingų mokyklų trintis, priešpriešos ar nepasitenkinimai, jei kiekvienos jų puoselėtojai ne svaidytųsi kaltinimais, ne piktnaudžiautų valdžia ir aklomis ambicijomis, o tiesiog dirbtų tą darbą, kurį jaučiasi geriau išmaną.
Tiesą pasakius, anksčiau teatre išsėdėdavome ir ilgiau – po 3, 4 ir daugiau valandų. Ar tuomet režisieriai ir aktoriai turėjo daugiau ką pasakyti? Ar mes neturėjome kur pasidėti?
Taip, gerbiamieji, nuo pat šito rašinėlio pavadinimo akivaizdu, kad kalbėsiu ne apie vyšnių sodus, ir ne apie Vytauto Žalakevičiaus filmą laisvės tema, o apie urvines teatro reklamos peripetijas.
Įsigilinkime: šiuolaikinio šokio festivalis – vaikams. Publikos prisirenka apie 15 tūkstančių. Galiu ir trečiąkart pakartoti. Nes neįtikėtina: šiuolaikinis šokis rūpi keliolikai tūkstančių Švedijos vaikų.
Kone per visą savo istoriją mūsų profesionalusis teatras rėmėsi vadinamosios aukštosios rusų kultūros refleksija, o dabar ją papildo rusų popkultūros, subkultūros manifestacijos, ir tai nėra
atsitiktina.
Kad ir kaip būtų, tris dienas vykę tekstų pristatymai kūrė dramaturginio sąjūdžio įspūdį, kuris, reikia manyti, dar po metų, dviejų pasieks ir Klaipėdą bei Šiaulius.
Pjesės temos ir žanro neribota laisvė, autoriaus amžiaus bei patirties cenzų nepaisymas – išskirtinai demokratiškos Kauno dramos teatro surengto konkurso sąlygos: viena vertus, garantuojančios lietuvių dramaturgijos tyrimo nuodugnumą, kita vertus, apsunkinančios komisijos darbą.
Per tris dienas atitvertas nuo Laisvės alėjos besiremontuojantis teatras tapo traukos centru naujo scenos žodžio ištroškusiems, jį tariantiems, ieškantiems kelių į jį ir jo sugestiją – ir tokių buvo nemaža.
