Menų spaustuvė akcijos „Kultūra | Politika. Išgirskime vieni kitus” metu pristato bendrąsias partijų programas norintiems susipažinti su partijų požiūriais į kultūros politiką. Čia pateikiame tik tas jų dalis ar atskirus teiginius, kurie susiję su jų angažavimusi kultūrai.

Bendrųjų partijos programų dalių, skirtų kultūros sričiai, pristatymas. 2 dalis.

Europos Sąjungoje kultūra jau vertinama ekonominiais matais, darbo vietų kūrimu ir indėliu į įvairių šalių BVP, o Lietuvoje artėjant savivaldybių rinkimams politinių partijų programose kultūrai vis dar skiriama mažai dėmesio.

Visada keista, kai režisieriai vienu sakiniu nusako, apie ką jų spektaklis ar filmas. Ar sako tik todėl, kad yra paklausti? Ar tikrai tiki, jog meno kūrinys yra atsakymas į kažkokį klausimą, o ne visaapimantis tvarinys?

Vieniems žmonėms rūpi, kad apie juos žinotume, ir jie neleidžia publikai savęs pamiršti. Kartais net iš proto varo. Būtent tai, atrodo, ir vadinama šiuolaikine vadyba. Kiti elgiasi diametraliai priešingai.

„… charmsiškai žongliruoti pačiu įtempčiausiu polimitologeminių metamorfozių lynu, nuolat randantis didmeistriškame dialoginės komunikacijos atšakų piruete”. Supratote ką nors? Tai naujoji teatro kritika.

Iš tikrųjų kritikas – ne profesija. Tai visuomenės sąžinės balsas, neleidžiantis išsikeroti melui.

Jei šis sezonas galėtų įeiti į mūsų teatro istoriją, tai pirmiausia dėl vieno fenomeno: publikos. Šio teatrinio sezono pirmoji pusė fiksuoja aiškų jos lūžį iš pasyviosios į aktyviąją. Nepastebėjote?

„Geras režisierius nesivaiko madų ir nesistengia nustebinti, jis ieško tiltų, jungiančių klasiką ir šiuolaikinę sąmonę”, – pokalbyje su teatrologe Ramune Balevičiūte teigia Charlesas Marowitzas.